Mūsų Tadukas – taip vadina užimtumo specialistą Tadą Prienų Socialinių paslaugų centro lankytojai ir darbuotojai. O jis – jaunas vaikinas, po studijų baigimo sugrįžęs į gimtąjį kraštą ir ėmęsis dirbti Prienuose, ką tik atsidariusiame centre. Viskas buvo nauja ir jam, ir jo globotiniams, ir kolegoms, viską reikėjo kurti patiems nuo mažiausių smulkmenų. Bet tai ir gerai, mano Tadas. Per tuos metus, kuriuos jis praleido centre, daug išmokta ir daug padaryta, o svarbiausia, kad viskas atsirado savo paties triūsu – jaunam specialistui teko panaudoti ne tik savo žinias, bet ir intuiciją bei vizijas, kad šiandien jis galėtų be nerimo viską perduoti kitam žmogui.
Socialinių paslaugų centre Tadas skaičiuoja paskutines dienas. Išvyksta, anot jo, ilgoms atostogoms į Bora salas – įgyvendinti savo svajonių, vėl kurti, vėl mokytis, susipažinti su kitokiomis veiklos sąlygomis. Jo laukia vaikai, kuriems jis ruošiasi atskleisti meno paslaptis, mokyti savo rankomis kurti grožį. Daryti beveik tą patį, ką darė Prienuose. Juk užimtumo specialistas, kaip pasakoja Tadas, turi būti ir dainininkas, ir šokėjas, ir dailininkas, ir geriausias lankytojo draugas. Patirtis, kurią įgijo dirbdamas centre, neįkainojama, teigia vaikinas. Jam teko bendrauti ne tik su pagyvenusiais žmonėmis ir vaikais, bet ir su neįgaliaisiais, ir visi jie – su savo poreikiais, su išskirtiniais charakteriais, su norais ir svajonėmis. Visa tai Tadui reikėjo suprasti, sužinoti, mokytis pačiam ir kažką naujo bei naudingo suteikti savo globotiniams.
Svarbiausia, ko išmoko savo darbe vaikinas, yra bendravimas su negalią turinčiais žmonėmis. Didžiuliu laimėjimu jis laiko tai, kad sugeba nustumti į šalį gailestį, o su savo globotiniais bendrauti taip, kaip ir su kitais centro lankytojais. Būtent to, tiki Tadas, ir reikia – leisti pajusti neįgaliesiems, kad jie gali ir turi gyventi normalų gyvenimą, mokytis, bendrauti, dirbti, kad jiems nereikia užsidaryti vienišumo kiaute nuo aplinkinio pasaulio. Todėl Tado globotiniai centre jaučiasi ypač gerai. Vaikinas pastebėjo, kad jie tapo daug atviresni, noriai mokosi ko nors naujo ir naudingo, drąsiai imasi darbų. Juk centre ne tik maloniai leidžiamas laikas, bet ir mokomasi to, kas reikalinga gyvenime. Tad Tadas su savo vaikais, kaip jis juos vadina, kuria menines programėles šventėms, moko šokti ir dainuoti, iš paprasčiausių namuose esančių dalykų sukurti nuostabius paveikslus, papuošimus, naudingas ir malonias smulkmenėles buičiai. Be to, globotiniai išmoksta patys pasigaminti maisto centre esančioje virtuvėlėje, apsitarnauti save, o tai jiems ypač svarbu ir reikalinga.
Žvelgdamas į bendradarbių veiklą, Tadas sako suprantantis, jog socialinis darbuotojas yra ypatingas žmogus. Nėra tokios gerosios savybės, kurios jis neprivalėtų savyje turėti, nėra tokio darbo, kurio jis negalėtų nuveikti. Artėjančios profesinės šventės proga bei atsisveikindamas, vaikinas linki bendradarbiams dvasios tvirtybės, kūrybingumo ir nuoširdžiai dėkoja už puikią darbinės veiklos pradžią, kuriam jie jam suteikė, pasitikėdami ir visokeriopai padėdami, leisdami jam užaugti geru savo srities specialistu. Tadas tiki, jog tai, ką per šiuos metus jis gavo Prienuose, taps jam tvirtu ateities darbų pamatu, o jo paties triūsas ir pasiekimai bus ilgai prisimenami ir vertinami tiek globotinių, tiek būsimojo jo pasekėjo.
