Kiekvienam žmogui Dievas duoda dovaną, ir jei jis moka ją įvertinti bei pasidalinti su kitais, tai yra pats didžiausias atlygis Aukščiausiajam. O jei prie dalinamos dovanos dar pridedama meilė, tai žmonija tegali pasakyti, kad tai Žmogus iš didžiosios raidės. Toks ir buvo Justinas Marcinkevičius, be atlygio dalinęs šilumą, meilę, dvasios ramybę kitiems, neskiriant nei pareigų, nei gyvenimo būdo, nei padėties. Jis visus matė per savo gyvenimišką prizmę, mylėjo ir mažą žemės grumstą, ir pakelės medį. Viskas eilėmis gulė balto popieriaus lape ir skriejo po pasaulio kampelius garsindamas lietuvę motiną, tėvą, tėvynę, vaiką, gimtąją tėviškę, mažus vabzdelius ir net spalvas, kurios dainavo himną mylimai Lietuvai bei jos istorijai.
O poetas buvo ir yra, nes jo eilės išliks amžiams. „O tėviške, laukų drugeli margas!“ įrašyta ant paminklinio akmens, skirto Justino Marcinkevičiaus atminimui įamžinti ir tyliai žvelgiančio nuo kalnelio, ant kurio, galbūt, jis, atsistojęs, žvelgdavo į šnarančius rugius, o gal išeidamas į didžiąją kelionę apkabindavo motušę, tėvelį ir paėjėjęs pamodavo jiems ranka. Matyt likimas taip norėjo, o gal Aukščiausiasis taip sustygavo, kad jis išliktų gyvas mumyse amžiams.
Laikas nenumaldomai skaičiuoja metus. Rodos visai neseniai buvo bendrauta, tartasi dėl jo eilių skaitymo, o dabar gi jau poeto eilės skaitomos be jo. O eilės ir skaitovai keitėsi ir rodės, kad Justinas Marcinkevičius čia, šalia visų ir svajingai besišypsodamas dėkoja visiems.
Pievelė buvo pilna žmonių. Mintyse susitikti su Justinu Marcinkevičium atvyko rašytojai, Prienų rajono ir Birštono savivaldybių merai, Seimo narys A. Palionis, rajono ir respublikinės žiniasklaidos atstovai ir daug kitų. Dainomis apipynė „Žiburio“ gimnazistai eiles, kurias vainikavo bendra daina „Tai gražiai mane augino“.
Vilija Čiapaitė
