Apie parodos autorių
Gregory (bičiuliai jį vadina Griša) gimė Altajaus krašte, kaimelyje prie Barnaūlo – šitos vietovės gerai žinomos lietuviams tremtiniams. Prasidėjus karui, tėvai patys pasitraukė iš Lietuvos, įsikūrė Sibire, kur 1943 metais ir išvydo pasaulį būsimasis fotomenininkas.
Po karo šeima sugrįžo į Kauną, apsigyveno senamiestyje, netoli M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, ir Gregory kelis kartus per savaitę atbėgdavo čia pasigrožėti meno kūriniais. O dar po keliolikos metų, tapęs diplomuotu fotografu, pats ėmė dirbti šiame muziejuje. 1980 metais G. Fridberg paliko Lietuvą ir su šeima išvyko į Izraelį.
O štai ką papasakojo pats Gregory: „Gyvenu ne Paryžiuje, ne Niujorke ir ne Jeruzalėje. Aukštesnės jėgos atvedė mane į Izraelį, kur jau tris dešimtmečius gyvenu Aukštajame Nacerete (Nacrat Ilit). Prieš tai gyvenau ir dirbau Lietuvoje. 1962-1965 m. studijavau Vilniuje fotografijos meną, baigęs įsigijau profesionalaus fotografo diplomą. Izraelyje buvau kelių laikraščių ir žurnalų bendradarbis. Dirbau Tel Avivo dailininkų sąjungoje ir seniausiame Izraelio muziejuje.
Kiek atmenu, visada piešiau, fotografavau, kartais netgi bandžiau išlieti savo mintis ir jausmus žodžiais. Pasaulis, kurį taip puikiai pažinau, beveik nebeegzistuoja. Bet mano pastangos išsaugoti jo garsus, jo atmosferą atkuria jį atminty. Visose meno formose ieškau ne tik išorinio grožio ir minties didybės, bet ir humaniškumo, gėrio ir meilės artimam… Pastaruoju metu man neduoda ramybės klausimas, ką paliekame ateinančioms kartoms – vaikams, anūkams, jaunesniems kolegoms? Ar jie supras ir brangins tą dvasinį, etinį palikimą, kurį mes paveldėjome iš ankstesnių kartų ir stengėmės puoselėti?” Ir tarsi paaiškindamas savo darbus pridūrė: „Tikra kultūra negali būti vienos tautos. Ji skiriasi, kaip ir žmonių charakteriai”. O kodėl Lietuva? Į šį nebylų retorinį klausimą jis atsakė: „Reikėjo įžūlumo ir drąsos atvežti parodą, bet pagalvojau, jei neatvešiu, tą nišą užims kiti”.
Besižvalgant į fotomenininko darbus galima pajusti žmogiškąją dvasios ramybę ir žmonių charakterius, kurie sakyte sako, kad visur gyvena žmonės, kurie moka juoktis, džiaugtis, liūdėti, auginti vaikus. Visi mes, šios žemės vaikai, gyvename skirtingose vietose, tačiau vienodai mylime gyvenimą ir savo tėvynę.
Vilija Čiapaitė
