Vidmantas Venclovas
Birželio 15 d. Prienuose, žilagalvio Nemuno pašonėje, vyko respublikinis suaugusiųjų vokalinių kolektyvų festivalis „Nemunėlio vingiai“, į kurį atvyko kolektyvai iš Samylių, Kačerginės, Vilkaviškio, Šakių, Naujosios Ūtos ir Prienų.
Festivalį atidarė VDU styginių instrumentų kvartetas „Magnus“, kuris visus, susirinkusius į 522 erdvę, tiesiog užkerėjo ir davė stiprų pozityvų toną visai šventei.
Pasakysiu atvirai, visi kolektyvai pasirodė puikiai ir kiekvienas įnešė savitumo, o kartu parodė, kaip žmonės myli Nemuną ir nori su juo kalbėti. Reikia pagirti Lietuvos upių tėvą, kuris nebuvo nuošaly ir vėjo pagalba interpretavo skambėjusias melodijas. Festivalio laikas prabėgo lyg akimirka ir padovanojo neišblėstančias emocijas bei supratimą, kokia daininga mūsų Lietuva.
Ir dar, mane sužavėjo akomponiatorių darbas ir darna. Tai buvo lyg atskiras koncertas bendroje festivalio dermėje. Nesuklysiu sakydamas, jog organizatorių parinkta vieta tobulai atitiko festivalio pavadinimą ir dvasią.
„Nemunėlio vingiai“ ant Nemuno vingio kranto, ir gyvenimas tęsiasi. Ir, aišku, festivalio pabaigoje dar vienas nuostabus akcentas – padėka už tikrą palaimą visiems kolektyvams bei VDU styginių instrumentų kvarteto „Magnus“ muzikinis epilogas.
