Šventinis šurmulys, perpintas meile ir supratimu

Sakoma, kad geras kaimynas atstoja būrį giminaičių. O ar tai tiesa, gali pasakyti pakuoniškiai, kurie jau ketvirtus metus renkasi parapijos parkelyje į vasaros palydų šventę – Žolinę. Kiekvieni metai tarsi parodo, kokie jie tapo per tą laiką. O viso to ašis – klebonas Rimas Pilypaitis. Jis, it koks vijurkas, atsidurdavo pačiose netikėčiausiose vietose, ir jo buvimas visiems buvo malonus.

Pačioje šventės pradžioje nedideliame turgelyje buvo galima įsigyti ne tik vilnonių kojinių, bet ir papuošalų, medučio, tačiau akys krypo į stalus, prie kurių triūsė gyventojai su pilnais krepšiais su meile iškeptų pyragų, sumuštinukų, savo sodo vaisių.

Čia pat buvo verdama suneštinių daržovių sriuba su mėsos kukulaičiais, moliūge supiltas kompotas, kvepėjo kava, kepami paukštienos kumpeliai masino paskanauti ir pasidžiaugti draugėje su visais. O kokia šventė be koncerto? Šventė nebūtų šventė, jei savo muzikinius ir meninius gebėjimus neparodytų vietinis jaunimas ir vyresnieji. Benardydama tarp vietinių išgirdau, kad visus juos paruošė prieš gerą mėnesį pradėjusi dirbti Renata Žibienė. Tačiau ne vien pakuoniškiai rodė savo sugebėjimus, bet ir svečiai iš Palemono su vadove Ramune priešakyje.

O kokia šventė be rungčių? Visus iki ašarų prajuokino kova su maišais, kuomet lenktyniautojai taip įsismaginę lėkė, kad kojoms susipynus čia pat griuvo. Vieni juokėsi už pilvų susiėmę, kiti gi skatino stotis ir tęsti kovą.

Bene smagiausia buvo, kai kaimų ir gatvių bendruomenės sveikino vienos kitus, įteikdamos dovanas. Smagu ir linksma buvo, dovanų gaunant tai pyragus, tai vaisius ar dar kokią tik gavėjams žinomą dovaną, tačiau bene smagiausiai nuteikė dvi vištelės, kurios buvo „įpakuotos” į narvelį ir papuoštos dideliu raudonu kaspinu.

Linksmybėms nebuvo ribų, ir tai visų susirinkusiųjų nuopelnas. Pakalbintas klebonas Rimas šelmiškai šypsodamasis pasakė, jog šventei buvo ruoštasi du mėnesius, ir tai buvo ne įpareigojimas, o paprasčiausiai smagus darbas, į kurį įsiliejo visos bendruomenės iš Pašventupio, Dvylikių, Daukšiagirės, Bačkininkėlių kaimų, Sodų, Tylos, Naujakurių, Vėjo, Sodybų gatvių ir jungtinių Aušros ir Kranto, Pievų, Liepų, Balsėnų, Žaliosios, Seniūnų gatvių su Aštuonėlių kaimu.

Prieš ketverius metus… ir dabar

Prieš ketverius metus buvodama Pakuonyje mačiau tvarkomą vėtros išlaužytą miestelio parką. Tuomet prieš šventę gyventojai puošė savo gatves ir į Žolinę rinkosi tarsi į varžytuves, kurio stalas bus gražesnis ar pilnesnis. Jautėsi nematoma įtampa. Klebonas tuomet su žalios spalvos marškinėliais bėgiojo nuo vieno stalo prie kito ir stengėsi išsklaidyti įtampą. Metams bėgant, dėka ta įtampa nuslūgo. Dabar kaimynai su pavydu nežvilgčioja į kito kiemą, o kai kur taip susidraugauta, kad vieni pas kitus eina švęsti gimtadienių. Tai puikus rezultatas. Klebonas džiaugiasi ir tiki, kad kiekvieno širdyje galima rasti gerumo ir nuoširdumo, o kad taip yra – rodo šventinis šurmulys, perpintas meile ir supratimu.

Vilija Čiapaitė