Nelengva, pasak laikinosios Birštono muziejaus vadovės Romos Zajančkauskienės, kaskart atrasti nežinomą kalbininko asmenybės pusę, jo darbų sritį, kuri būtų nauja jo atminimą puoselėjantiems žmonėms. Juk, regis, tiek daug atrasta, ištirta, papasakota per tuos daugiau kaip dešimt metų, kai Birštone imtos rengti šventės profesoriaus garbei. Apie J. Kazlausko asmenybę, gyvenimą ir nuopelnus lietuvių kalbai pasakojo ir jo giminaičiai, ir mokiniai, ir mokslinių darbų tyrėjai. Tačiau itin turtingas darbais profesoriaus palikimas vis dar leidžia atrasti kažką naujo ir negirdėto.
Optatyvas. Sausas, lituanistikos specialistams žinomas žodis, reiškiantis geidžiamosios nuosakos veiksmažodį. Tačiau muziejaus darbuotojams jis tapo atspirties tašku, rengiant profesoriaus J. Kazlausko gimimo metinių minėjimą. Juk tirdamas šiuos veiksmažodžius, pasak R. Zajančkauskienės, kalbininkas nuolat rėmėsi gimtojo krašto tarme, pateikdamas savo darbe pavyzdžius iš jos ir iš kitų lietuviškų tarmių. O jos, anot profesoriaus, turtingas, bedugnis šaltinis kalbotyrai ir kitiems mokslams, būtinas saugoti, puoselėti ir tyrinėti. Tad nenuostabu, kad muziejaus kiemelyje suskambo daininga dzūkų kalba, kurią birštoniečiams dovanojo svečiai iš Lazdijų – kultūros centro ansamblis „Riecimėlis“, vadovaujamas Reginos Kaveckienės, ir muziejaus vadovė Daina Pledienė. Svečiai atvežė ir įdomią parodą apie dzūkų krašto papročius ir tradicijas. Tad kalbininko garbei skirta šventė harmoningai susiliejo ir su Tarmių metams skirta tema.
Kartu su birštoniečiais dzūkiškų dainų ir kalbų mielai klausytų ir pats J. Kazlauskas. Deja, likimas neleido jam tęsti svarbių darbų, įgyvendinti didelių užmojų. Bet tai, ką jis suspėjo nuveikti per savo trumpą, bet intensyvų gyvenimą, yra nemarus paminklas jo idėjoms ir asmenybei.
Birštono muziejaus antrajame aukšte yra ekspozicija, skirta žymiajam krašto kalbininkui atminti, o dabar jau ir išleistas lankstinukas, supažindinantis su šiuo ypatingu žmogumi, nušvietusiu Lietuvos mokslo padangę.
