Vacys Staknys
Kai atrodo, kad viską galima sutvarkyti vienu tinkamu sprendimu, o ne vaidinti „dievus“, Švietimo „statytojai“ su kiekviena pertvarka stumia jaunąją kartą į nežinomybę. O kartu ir šalies ateitį. Visi vadiname mokyklą gyvenimo pradžios kalve, bet, ar suprantame šių žodžių prasmę?
Pradiniame ugdyme vaikai turi išmokti skaityti, rašyti, skaičiuoti, suprasti pasaulio spalvingumą ir suvokti, jog judėjimas – tai fizinė ir protinė sveikata. Pagrindinis ugdymas – tai lyg lipimas laiptais. Kai kiekvieną dieną įžengi į vis didesnį žinių lobyną, pradedi mokytis mąstyti ir suvokti, jog pasaulio pažinimas ir bandymas suprasti vykstančius procesus – tai ir kiekvieno individo atskiras kelias link savo gyvenimo kelio, kuris pasirenkamas įžengus į vidurinio ugdymo labirintus, nes būtent šioje stadijoje pradeda skintis kelią gyvenimo suvokimo užuomazgos.
Deja, būtent šioje stadijoje mes darome didžiausią klaidą, kokią tik galime padaryti – bandome paversti mokinius robotais, kuriems kišama kuo daugiau informacijos, kurios daugumai neprireiks ir neturinčios nieko bendro su gamtos dėsniais. Skubame, bet nežinome kur.
Lyg ir sumanėme gerą idėją – vertinti mokinių pažinimo lygį ne atsitiktinumo metodu, o pakopomis. Bet vėl vežimą pastatėm prieš arklį ir rezultatas aiškus. Išbalansuotas visas procesas, jau krenta ir galvos, bet, ar išmoksime pamokas, jog viską reikia daryti neskubant?
Ir dar. Kada suprasime, jog švietimas – tai ne verslo šaka, o vieta, kur užgimsta šalies ateitis.
Švietimo strategijos sumanytojai taip įsitraukė į klaidingą žinių efektyvumo supratimo sąvoką, kad savo sumanymuose mokinių jau nemato, o tik skaičiukus.
Ir bando miestų aviliuose vykstančius procesus perkelti į regionus, nesuvokdami, jog negalima iš regionuose gyvenančių vaikų atimti galimybę gauti vidurinį išsilavinimą, atsisakyti savo šaknų tik todėl, kad skaičius svarbesnis nei žmogus.
Gal laikas sustoti ir leisti procesams vystytis savaime, puoselėjant kiekvieną mūsų brangios šalies kampelį, o nesudarant sąlygų vystytis tik sostinėms ir kitiems miestams?
Švietimo ministrai krenta vienas po kito ir tai rodo, kad reikia sustoti ir viską gerai apmąstyti, o tik paskui imtis veiksmų. Pabūkime tyloje ir tada išgirsime švietimo bendruomenės šauksmą.
