„Kalba – tai kiekvienos tautos stipriausia pilis, jokių priešų neįveikiama, kol turi tikrus apgynėjus“, sakė Gabrielė Petkevičaitė Bitė.
Žodis „kalba“ kiekvienam žmogui reiškia kažką kitą, kitokią emociją, jausmą. Ji yra bendravimo priemonė. Mes turime vertinti savo gimtąją kalbą, ją puoselėti, branginti kaip svarbų šalies palikimą ir brangų turtą. Jei išnyks kalba, gali išnykti ir tauta.
Lietuva tokia maža, o skirtingų kalbėsenų, tarmių, potarmių joje tiek daug. Anot prozininko ir eseisto Romualdo Granausko, „tarmėse niekas nesuka sau galvos, kad pasakys ne tą žodį, kad pasakys ne taip. Žodis pasisako pats, lyg alsuote išsialsuoja. Ten jis lengvas kaip pūkas“.
Kovo 14 d. Skriaudžių laisvalaikio salėje įvyko jau tradicija tapęs renginys, skirtas lietuvių kalbos dienoms paminėti „Atvertos durys. Tarmės“. Renginys, kuriame buvo daug gražaus lietuviško tarmiško žodžio, daug jautrių ir sielos gelmes virpinančių dainų, o kartu daug juoko, šmaikštumo ir žavesio.
Čia buvo pasakojama apie lietuvių kalbą, jos tarmes ir potarmes, jų panašumus, skirtumus ir ypatumus. Tapo akivaizdu, kad lietuviai, gyvenantys skirtingose Lietuvos vietose, gali visiškai nesusikalbėti. Dalyviai stebino žiūrovus tarmių grožiu ir savitumu. Skaitė eiles, pasakojo pasakojimus, dainavo dainas. Ausis džiugino suvalkiečių, dzūkų, žemaičių šnekta. Pavasariška nuotaika spinduliavo ir geros emocijos tiesiog tvyrojo ore.
Renginio metu vyko išskirtinė, be galo jautri laiškų ir atvirukų paroda „Iš Sibiro platybių…“ iš asmeninės Ramunės Celiešienės kolekcijos.
Renginys „Atvertos durys. Tarmės 2024“ visiems susirinkusiems atnešė geros nuotaikos, šiltų emocijų ir žinių.
Nepaprastai svarbu saugoti savo kalbą, tarmes ir jų autentiškumą. Juk „kalboje tauta pasisako, kas esanti, ko verta. Tautos kalboje yra išdėta visa jos prigimtis – istorija, būdo ypatybės, siela, dvasia“ (J. Jablonskis).
Kristina Pažėrienė. Skriaudžių buities muziejaus muziejininkė
