Vidmantas Venclovas
Apie Audrių Gelčį sužinojau iš socialinės erdvės, kai jis komentuodavo vieną ar kitą įrašą. Ir, pasakysiu, buvau šiek tiek nustebintas, kai jis laimėjo kultūros organizatoriaus vietą Pakuonio laisvalaikio salėje. Sakoma, geriausias vertintojas yra laikas. Ir būtent laikas parodė, jog Audrius atsidūrė tinkamoje vietoje. 2023 metų pabaigoje susitikau su Audriumi ir pabandžiau suprasti jo sprendimą tapti kultūros organizatoriumi. Bet viskas paeiliui.
Audrius gimė Prienuose, lankė „Saulutės“ darželį, vėliau su tėvais persikėlė į Jonavos rajoną. Po kiek laiko grįžo atgal į Prienus. Mokslus tęsė „Ąžuolo“ mokykloje, Balbieriškio žemės ūkio mokykloje. Marijampolės kolegijoje įgijo pradinių klasių pedagogo profesiją. Bet gyvenimas pasuko kitu kampu. Pasidarbavo ir apsauginiu darbuotoju „Maximos“ prekybos centrų sistemoje. O vėliau jo kelias vedė į užsienį. Ten Audrius įsiliejo į lietuvių bendruomenės Dubline veiklą. Airijoje sukūrė šeimą su kauniete, bet mirus tėvams grįžo į Prienus.
Reikėjo iš naujo kurti gyvenimą savo krašte. Įsidarbino bendrovėje „Birštono vandentiekis“ operatoriumi. Bet visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo poreikis niekur nedingo ir, kai buvo paskelbta atranka į Pakuonio laisvalaikio salės kultūros organizatoriaus vietą, nutarė išbandyti sėkmę, ir sielos šauksmas buvo išgirstas.
Paklaustas, kaip vertina savo vienerių metų veiklą, Audrius šiek tiek susimąstęs atsakė, jog ne jam vertinti savo darbą. Bet pažėrė statistikos. Pasak jo, 2023 metais organizavo 27 renginius ir 12 parodų. „Kartu su bendruomene surengėme net keturių dienų Žolines. Manau, projektas pavyko. Vėliau buvo rudens šventė, protmūšiai. Visų renginių metu bandau skleisti lietuviškumą, pasakoti Pakuonio istoriją, organizuoti žygius krašto ir partizanų keliais, įtraukti į veiklą kuo daugiau vietinių menininkų ir aktyvių žmonių. Vyksta bendradarbiavimas su mokykla, ieškau būdų, kaip į visuomeninį gyvenimą prikviesti naujakurius“, – pasakojo Audrius.
Visgi, A. Gelčys mano, kad Pakuonio žmonės gali daugiau nuveikti gerų darbų krašto naudai ir būti labiau bendruomeniški. Jo manymu, reikia bendrų pastangų, kad miestelyje ir toliau gyvuotų mokykla. „Krašto žmonės privalo išsaugoti mokyklą, nes tai gyvybiškai svarbu mūsų ateičiai“, – tvirtino Audrius.
Nuo vaikystės pomėgių niekur pabėgti negali, todėl bendravimas su žmonėmis ir kultūros poreikis visada išlieka sielos gelmėse. Tai ir būtų Audriaus gyvenimo portretas. Tai mano asmeninė įžvalga.
