Vilija Čiapaitė
Trys dienos pralėkė it vėjas per Norvegijos jūrą ir fiordus. Tačiau būna dienų, kuomet lyja ir čia. Tad viena lietinga diena teko ir mums. Juokinga būtų, jei sėdėtume namuose. Jau vien einant pro vaikų darželį ir pamačius žaidžiančius vaikus, nors lauke ir lijo.
Tad apsiginklavau kalnų batais, neperšlampama striuke (lauke nebuvo šalta) ir išėjau pasivaikščioti po apylinkes. Būtų gėda sėdėti namie ir skaldyti krabų kiautus bei specialiu samteliu traukti iš žnyplių pačią skaniausią mėsytę, kepti lašišą ant grotelių. Prisivalgiusius jūros gėrybių nenuilstanti Ramunė be jokių ceremonijų įsisodino į automobilį ir patraukėme pakrante asfaltuotu keliu. Beje, ieškojome žvyrkelių – niekur neradome, tik akmenukais išpiltas buvo kelias į baltų akmenų kalną.
Važiuojam važiuojam, o iš vienos pusės pasišiaušus jūra daužo bangas į akmenis, iš kitos pusės aukšti kalnai. Kai kur įspėjimai, jog sustoti draudžiama, nes galimos akmenų griūtys. Nuo kalnų teka siauri upeliukai, putoti ir iš toli į juos žvelgiant atrodo kaip kalnų užtrauktukai. Čia, Norvegijoje, kelias matuojamas ne kilometrais, o laiku. Sakoma, nuo čia iki trolių pakrantės 15 minučių kelio. Nuvažiavome. Trolių pakrantė pilna „uodegų”. Tai jūros išmestos žolės, visiškai kaip uodegos: vienas galas storas, o kitas – smailas su nenuplyšusiais lapais. Prisidėjau tą uodegą ir lakstau po akmenis. Čia man smagu, čia mano stichija!
Po pakvailiojimų sėdome į automobilį ir važiuojame toliau. Asfaltas lygus, smagu ristis pakrante, o aš, kad sušuksiu: „Žilvine Žilvinėl, jei tu gyvas, atplauk balta pieno puta..!”. Visai kaip Eglė. Ai, manau pakvailioti irgi reikia! Taip važiuodami nuvažiavome iki asfaltuoto kelio galo. Išlipome. Graži sodyba ant paties jūros kranto, žydinčios gėlės, o malkinė, kitas sandėliukas stovi ant iš akmens suridentų pamatų. Jokio cemento, jokios surišamosios medžiagos! Nustebau ir kartu gėrėjausi meistriškais darbais. Beje, rodos, užkampis, čia gyvena vienas žmogus, bet yra ir elektra, internetas, vandentiekis bei gyventojo patogumui
išasfaltuotas kelias, kurį žiemą nuvalo. Stebuklų stebuklai, sakiau garsiai su nuostaba.
Traukiam toliau… Pasiekiame fiordus. Čia gyventojų daugiau, tačiau kelias – uch! Iš vienos pusės status kalnas, o iš kitos pusės… skalaujamas krantas ir pažiūrėjus žemyn suvoki, jog krantas labai žemai. Net sublogavau. Nieko nesakiau, bet širdis nusirideno į užkulnius. Laikiausi didvyriškai!
Patraukėme prie galutinio taško pėsčiomis. Čia norvegė, auginanti aronijas ir juodus serbentus, pastačiusi mažutį kioskelį, o jame prekiaujama sultimis, įvairia sveikuolių produkcija. Pačios savininkės nėra. Kainos surašytos, tad jei norėsi įsigyti, čia pat yra dėžutė pinigams, kur jų ir buvo jau sudėta nemažai grynais. O jei neturima grynųjų, prašom – brūkšninis kodas, kuriuo gali atsiskaityti per specialią programėlę iš banko kortelės. Nustebau ir pasijutau labai gerai. Čia pasitikima vieni kitais! Įsigijom reikiamų produktų ir uždarę dureles nuliuoksėjom akmenuotais laipteliais. Važiuosim toliau!
Minam atgalios, tačiau pasukam kitu keliu. Pasak mūsų gidės Ramunės, prie kranto tėvai su atžalomis stato pramogų namelius, neužbaigtus darbus tęsia kiti tėvai ir taip darbai nestovi vietoje. Važiuojam ir dairomės. Per kupstus pasišokinėdama nuskuodžia stirna, o
mes privažiuojam fermerį, prekiaujantį kiaušiniais ir morkomis. Ir vėl pasiimame produktus, sumokame (beje, dėžutėje buvo nemaža suma pinigėlių!) ir sėdę automobilin važiuojam toliau. Tamsa labai greitai nusėda ant kelio, fiordų, jūros. O aš stebiu gamtos pokyčius, magiškai traukiančius pamatyti kiekvienoje troboje, kiekvienam name degančius žiburius, kurie raibuliuodami atsispindėjo vandenyje. Tokio jausmo nepapasakosi, reikia pajusti, įkvėpti sūraus jūros oro, pačiupinėti tvirtą akmeninę kalno atbrailą. Pakėlus akis suvoki, jog tu esi mažutis ir pažeidžiamas žmogus prieš didžiulius kalnus, kurie įklimpę laiko tarsi ant delno namus, alsuojančius gyvybė, nes ten gyvena žmonės, kurie kiekvieną vakarą uždega žiburius.
Noriu dar pasakyti, jog kitą dieną lipau į kalną… Dangus grūmojo švininiais debesimis, bet leido užsikabaroti. Štai čia visa esybe pasijutau apsupta gamtos stebuklų. Iš akmenų suręsta stotelė, užsiregistravimo sąsiuvinis, saugiai gulintis plastikinėje dėžutėje, o pakėlusi akis pamačiau saulėlydį, kuris kaip veidrodyje atsispindėjo tarp kalnų esančiame ežere. Netoliese suskambčiojo avių varpeliai… Nesinorėjo ristis žemyn, bet sutemos ir begrūmojantys debesys privertė. Ištikimas šuniukas Rikis (vadinau Rikardu) mus lydėjo, o pamatęs, jog mes atsiliekame, kantriai laukdavo ir vis paprašydavo skanukų iš kišenės. Kol nusiridenome – sutemos jau gaubė kalnų viršūnes. Linksmai čiauškėdamos sėdome į automobilį ir patraukėme namolio. Žiburiais nusėtos pakrantės tyliai liūliavo norvegiškas dainas, o aš, pasikrovusi grožio ir stiprybės energijos, laiminga sėdėjau ir dairiausi į šalis.
Vakaras. Mėnulio pilnatis, nutiesusi kelią per jūrą, magiškai traukė susilieti su visuma… Akimirka, kuomet pasijunti vieninteliu žmogumi svetingoje Norvegijoje, nors mintyse jau kuri planus sugrįžimui…
