Vilija Čiapaitė
Jau iš pat ryto pro užuolaidas paslaptingai pradėjo sklisti šviesa. Penkta valanda ryto. Įpratusiai anksti keltis – visai normalu. Išėjome į lauką. Kaip sakoma, apsišniukštinėję atradome molą. Užlinkęs, kaip pasaga, užutekyje jis saugo laivelius, kurie ramiai siūbuoja ir laukia savo šeimininkų. Visai nenuostabu, kad šviesos ant stulpų šviečia, o jie tvirtai lynais pritvirtinti prie didžiulių akmenų. Bangos pūškuodamos atsitrenkia į išorinius molo akmenis… Prabudę žuvėdros kraipo galvas, tarsi stebėdamosi, iš kur čia tokie ankstyvi lankytojai… Švelnus rūko šydas sklaidosi ir tai geras ženklas – keliausim į tunelius…
Kelionė į Hovden
Po gausių pusryčių sėdame į automobilį. Mūsų energingoji Ramunė veža vingiuotais keliais ten, kur prasidės kelionė į urvus. Automobilis važiuoja stabiliai, o pravažiuojant ežeriukus man kilo vaizdiniai, jog jie, tarsi gamtos sukurtos akys, žvelgiančios į dangų. Vienoje ežero-akies pusėje tankūs it blakstienos medžiai. Nemenkas vėjas kedena tas „blakstienas“, o aš linksmai šypsausi. Ir štai automobilis sustoja. Ant medinės lentelės užrašas „Hovden“. Eisime toliau pėsčiomis. Beje, jei kam teks keliauti – būtinai apsiaukite kalnų batus, nes akmenų akmenėlių apstu ir jie gana slidūs! Kelias veda ten, kur galutinis tikslas labai nustebina, o per stuburą pradeda lakstyti skruzdėlytės.
Einant tikslo link, abipus kelias aptvertas tinklo tvorele, nes taip saugomos avys, kurios, kaip ir kalnų ožkos, rupšnodamos kalnų žolę gali nukeliauti ne vieną šimtą kilometrų.
Pirmasis bedugnis tarpeklis. Atsisėdu ant krašto, o apačioje bangos dūžta į krantus, pasitraukdamos užleidžia vietą kitai bangai, kuri gali žaismingai taškytis purslais. Pažiūrėjus žemyn net susvaigo galva, tačiau žingsniuojame toliau.
Mūsų gidė Ramunė pasakojo, jog tą kelią, kuriuo mes ėjome, 1943–1944 metais supylė rusų belaisviai, kurie čia pat kalnuose įrengė ir tunelius vokiečių priešlėktuvinėms patrankoms. Kadangi jūra buvo gabenamas kuras, amunicijos, o iš dangaus priešų lėktuvai bombarduodavo laivus, būtina buvo apsauga iš žemės…
Rusų belaisvių buvo per šimtą. Jiems gyventi iš akmenų ir cemento buvo suręsti nameliai. Ruošdami tunelius ir apsaugines vietas patrankoms, išgyveno ne visi belaisvai. Tačiau karas greitai baigėsi ir jų darbas liko neužbaigtas.
Visai netoliese buvo ir kapinaitės, kurios po karo buvo panaikintos, o belaisvių palaikai perkelti į kitą vietą.
Dabar čia lankosi tiek vietiniai, tiek turistai ir, be abejo, avys.
Tuneliai
Prieš įeidami į tunelius, „apsiginklavome“ ant galvų prožektoriais. Taip patogiau. Įžengus į juos, buvo nejauku. Tunelių-urvų sienos išskaptuotos iš akmens, kurių aukštis kažkur apie du metrus. Daug angų dėl saugumo dabar jau užmūryta, tačiau aš nukeliavau ir kopėčiomis išnirau prie dar vienos ertmės kalno viršūnėje, iš kur matėsi patrankoms paruoštos vietos kalne, kurių, manau ir neprireikė. Į veidą pūstelėjo vėjas ir visos negeros mintys kaipmat buvo nupūstos.
Nuo kalno matėsi banglentininkų pamėgtas jūros užutekis, kuris turėjo dar vieną istoriją.
Ką mena prie kranto iškilusi bažnytėlė
1943 metais keltu plaukė daug keleivių, o tarp jų ir nemažai vokiečių. Pasirodo, šie išsilaipino Olesunde, o kelionę toliau tęsė vien tik norvegai. Taigi laivas buvo apšaudytas anglų lėktuvų ir pradėjo skęsti. Norvegai, metę visus darbus, skubėjo padėti savo tautiečiams. Audra, didžiulės bangos… gelbėjimo darbai buvo labai sunkūs, net kai kam ir pražūtingi. Vis tik laivas ir 50 keleivių nuskendo, tačiau buvo išgelbėti 73 norvegai. Jų garbei buvo pažadėta pastatyti bažnytėlę, kuri kiekvienam atvykusiam į šį užutekį turėjo priminti didelę tragediją.
Beje, banglentininkų pamėgtas paplūdimys turi dar vieną „rakštį“. Būtent netoli paplūdimio buvo nuskandintas laivas su kuru. Taigi kelto-laivo nuolaužos dar iki dabar tūno jūroje, o banglentininkai vengia artintis prie tos vietos, nes ten yra pražūtinga vieta, kur galima ne tik susižeisti, bet ir žūti.
Kelionė į patį toliausią vakarinį Norvegijos tašką
Palikę paplūdimį su banglentininkais, automobiliu kylame į patį toliausią vakarinį Norvegijos tašką Vestkapp. Didelis vėjas, nuostabus vaizdas nuo aukšto kalno. Po kojomis siūbuojanti jūra rodos stumia kalną į nežinia kur, tačiau tai tik optinė apgaulė! Čia pat hidrometeoroginė stotis, kurioje nustatomas vėjo greitis, debesuotumas ir kitos gamtos bei orų prognozės. Ilgai pabūti ant keteros tiesiog neįmanoma, bet čia esanti kavinė laukia atvykusiųjų. Leidžiamės nuo kalno. Matome kas 100 metrų asfaltuoto kelio kišenėles, kad saugiai būtų galima praleisti pravažiuojančius. Kylantys automobilių vairuotojai praleidžiami, o šie visada šviesomis padėkoja. Taip nusileidus nuo gana stataus kalno patraukiame namolio.
Važiuodami, kaip bebūtų keista, išasfaltuotais keliukais, sutinkame dvi keliautojas avis, kurios laisvai skambčiodamos varpeliais traukia į niekur… Lėtai jas apvažiuojame ir grįžtame į namus.
Po gardžių pietų su Ramune traukiame į statų kalną kokie 250 metrų virš jūros lygio,. Ten, aukštai, stovi ir svetingai visų laukia trobelė. Lipam… lipam, po kojomis žliugsi vanduo, samanos liula it pelkėje. Takelis pažymėtas raudonomis žymėjimo lazdomis. Labai gerai nuteikia, kad daugumoje vietų jis nuklotas iš čia pat tekančio upelio plokščiais akmenimis. Juos, pasirodo, sudeda į kalną ar nuo jo einantys norvegai. Taip kopdamos dvi, kaip pajuokavau, kalnų ožkelės, renkam bruknes, mėlynes, laukines šilauoges ir beriam į burną. Kelionė sunkoka, bet užkopus ir pažiūrėjus į fiordą, po kojomis išsidriekusį kaimelį tiesiog atėmė amą. Lipant pajunti, jog oras truputį retėja, tačiau net nesusivoki, kad nuo to sunkiau kvėpuoti. Po trumpų pertraukėlių kvėpavimas atsistato ir kopi toliau. Šalia lydi šniokščiantis upelis, pilnas akmenų. Jis kalba savo kalba ir taip jautiesi laukiamas!
Ir štai, priėjome namelį. Viduje smagiai laiką leido šeima. Degė šviesa, kūrenosi židinys. Čia galima išsivirti arbatos, paskaityti knygą ir grožėtis nuo kalno atsiveriančiu gamtos stebuklu. Beje, netoliese stovintis tualetas ypač švarus, vos tik įėjus užsidega šviesa, viskas tvarkinga. Stebiuosi, džiaugiuosi, kad norvegai tiesiog myli savo kraštą, kad visur tvarkinga, švaru ir jauku.
Pasidžiaugę akimirkomis patraukėme nuo kalno. Netoliese atrandame iš akmenų padarytą mažą slėptuvėlę su dėžute, kurioje storas bloknotas, ir jame palieku žinutę: „Ačiū, kad mylit ir saugot savo kraštą. Esu laiminga, kad teko man čia apsilankyti“.
Namo grįžau laiminga, o atsisukus nufotografavau kalną, ant kurio mažutė trobelė, kaip galas nykščio, laukė kitų keliautojų, kurie, kaip ir mes, galės atsigerti gardžios arbatos, pasidžiauti batus prie linksmai besikūrenančio židinio.
