Vilija Čiapaitė
Prienų krašto muziejuje atidaryta prieniškio Danieliaus Aldakausko keramikos ir keleto tapybos bei grafikos darbų paroda „Perdegimas”.
Daug jaunų veidų viltingai žvelgia į Danieliaus darbus su klausimu: „O kuo nustebinsi dar ateityje?“ Tačiau iškalbos ir nagingumo, vaizduotės ir svajonių nestokojantis Danielius drąsiai ir toliau stebina mus, kad susivoktume, jog jo užsibrėžti tikslai, svajonės kuo toliau, tuo labiau mus žavės, džiugins.
Dar būdamas devintokas, pakalbintas apie ateities planus sakė, jog „…norėtų mokytis ten, kur gali gauti žinių ir savo kūrybines mintis paversti tikrove. Juk malonu, kai žinai, jog tavo idėjos virsta tuo, kas džiugina, verčia žengti naujovių link“.
Be abejo, tai buvo jauno ir vis dar ieškančio savo vietos po saule menininko vizija. O dabar prisipažįsta, jog nenorėjo niekur mokytis, tad, pasak jo, jei ne močiutė… Jos griežtokas ir reiklus, o kartu pamokantis tonas jam buvo tarsi niuksas. Ir štai, jis jau mokosi Kauno taikomosios dailės mokykloje. Tai puiki įstaiga, suburianti gausią menininkų bendruomenę, siekiančią ugdyti jaunuosius kūrėjus. Taigi, Danielius pataikė į savo terpę!
Dabar jis labai užsiėmęs ir turi daug minčių, kurias būtina paversti kūnu. Pasak Danieliaus, į namus grįžta vis rečiau ir rečiau. „Mamą jau nuraminau, kad namuose būsiu svečias, nes turiu ir savų darbų, kurie dažniausiai užbaigiami tik paryčiais. Tai kurgi lėksi į Prienus?“, – pasakojo jaunasis menininkas.
Antrąją personalinę parodą kuravusi Prienų krašto muziejaus edukacinių programų vadovė Emilija Petrauskaitė puikiai viską sudėliojo ir pagaliau pateikė mums, stebėtojams, žiūrovams, kuo galime dabar džiaugtis.
Kodėl paroda pavadinta „Perdegimai“?
Parodos atidarymo metu Danielius rutuliojo atsakymą „perdegimai“. Pasak jo, tai labai platus ir daug reikšmių bei atsakymų, persipynimų turintis žodis. Tačiau aš, pamačiusi apdegusios medienos ir baltų veidų erdvę suvokiau, jog Danielius kiekviename darbe atranda perdegimo ir pakilimo iš pelenų mintį. Jis kuria, tarsi jam tai būtų kūrybinis žaidimas. Ne veltui sakoma, jog tikras menininkas žaidžia detalėmis, jas sudėlioja, taip, jog jos kaip magiškame žaidime prisitaiko ir taip įgauna gyvastį.
Molis jam paklūsta ir kiekvienas dirbinys įgauna prasmę, atgyja, įsisiūbuoja ir tik, rodos, pridėjus kūrybingą ranką, įgauna spalvas, o ugnies karštis sudėlioja atspalvius, mistiškai, o gal specialiai, darbai viduje turi plevenančio karščio įvaizdį.
Ant sienų kabantys moliniai lėliški veideliai ir paties Danieliaus molinės galvos, styrančios ant lėkštės, motyvas primena, kad be galvos – pilnos minčių ir svajonių, žaismingumo ir judesio – nieko nebūtų. Raudoni indai, kiekvienas prašosi funkcionalumo ant stalo, komodos.
Visur pilna fantazijos, kuri liejasi per kraštus. Laikas, kurio Danieliui visada trūksta kaip studentui prieš egzaminus, verčia greitai ir racionaliai mąstyti. Tad jo darbuose kai kur gali pastebėti spontaniškų minčių seką, kuri juos daro dar patrauklesniais.
