Sigutė Katkauskienė
Į Jiezną atkeliavo mitinės būtybės, kurias buvo galima atidžiai apžiūrėti, nors šiaip jos gyvena neregimos ir neapčiuopiamos mūsų protėvių tikėjimo atgarsiuose. Gruodžio 9 d. Kultūros ir laisvalaikio centro salėje surengta Vilijos Čiapaitės iliustracijų knygai „Prienų ir Birštono krašto legendos ir mitai: krašto mitinės būtybės“ paroda ir susitikimas su autore.
Renginys pradėtas labai šventiškai – jiezniečių himnu, kurį atliko meno vadovas Tomas Ivanauskas. Bibliotekininkės Vilma ir Sigutė parengė klausytojams pranešimą apie senąjį lietuvių tikėjimą ir dievybes, o į šią temą puikiai įsiliejo tautodailininkės Vilijos Čiapaitės pasakojimas apie sumanymą nupiešti mūsų krašto mitines būtybes, vaizdingas jų pristatymas. Koks turtingas etnokultūriniais lobiais Jiezno kraštas, dar kartą parodė Vėžionių kaimo bibliotekininkės Dalios Navickienės atvežta sakmė apie Dzindzakės upelio atsiradimą. Tokių pasakojimų, anot seniūno Algio Bartusevičiaus, kiekviename seniūnijos kampelyje yra daug ir labai įdomių.
Popietę užbaigė solisto Tomo dainos ir skaitytojų bendravimas su autore.
Daugelį labai sužavėjo „Jiezniečių daina”, kuriai eiles parašė Petras Žemkauskas:
Prienų žemės pačiam pakraštėly,
Jei į Vilnių važiuotų katras,
Lyg darželyje žydinčią gėlę
Mūsų gimtąjį Jiezną atras.
Jiezno ežeras tyliai vilnija,
Vinguriuoja Jieznelė srauni,
Buvom valsčius, dabar – seniūnija,
Čia gyvena seni ir jauni.
Mes gyvename kaip ant sūpynių
Ir negalim ramiai nusėdėt,
Savo Jiezną į dainą įpynę
Mes jam linkim vien kilt ir žydėt.
Mokam dirbti, ilsėtis mes mokam
Ir mylėti mes mokam karštai,
O suklupę šventovėj baroko
Mes dėkojame Dievui už tai.
Darbuose mes nebūnam sustingę –
Ką bedirbtume – tik iš širdies
Nuoširdumo mums niekad nestinga,
Siekiant Jieznui šviesios ateities.
