Vidmantas Venclovas
Spalio 25 d. Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje vyko Gedimino Budniko prisiminimų knygos „Likimo spalva – žalia“ pristatymas.
Man asmeniškai Gediminas Budnikas – tai mūsų šalies krepšinio istorijos dalis, bet po jo prisiminimų knygos pristatymo supratau, kad jo gyvenimas yra daugiau nei krepšinis. Anksti praradęs tėvus, „babos“ augintas, ir nors jo gyvenimas, pasak Anatolijaus Čupkovo, nebuvo klotas rožėmis, jis buvo geras draugas ir krepšinio aikštelėje, ir už jos ribų.
Arvydas Stašaitis, kuris ir buvo G. Budniko knygos „Likimo spalva – žalia“ pristatymo Prienuose iniciatorius, pabrėžė, jog knygos autorius buvo ne tik krepšininkas, gamybininkas, bet ir atsakingas politikas. Susirinkusiesiems Gediminas perskaitė keletą ištraukų, kur pabandė pažvelgti į įvykius šalyje per savo asmeninį gyvenimą. Papasakojo apie politikos „purvinumą“ ir knygos atsiradimą istoriją.
Keista, bet per tą trumpą laiką supratau, jog G. Budnikas – neeilinė asmenybė, o jo rašymo stilius labai imponuoja. Istorijos papasakotos ne tik su meile, bet ir su savotiška ironija bei humoru.
Jo aprašytas šalies politinis gyvenimas mane ne tik sužavėjo, bet ir privertė pamąstyti apie savo gyvenimo esmę ir vietą mūsų šalies istorijoje. Manau, kad Anatolijus Čupkovas teisus, sakydamas, jog G. Budniko sprendimas parašyti knygą apie save, o kartu ir apie jį supančius žmones ir šalyje vykstančius procesus, įkvepia ir patiems imtis panašaus iššūkio.
Vieni žmonės ateina, kiti išeina, bet jie visi palieka savo pėdsakus. Vieni kiek ryškesnius, bet būtent savo išskirtinio gyvenimo, kurio atsiminimais verta pasidalinti su kitais.
Gediminas Budnikas tai padarė ir padarė gerai.
