Vilija Čiapaitė
Dažnai yra sakoma, jog menininkai yra tie, kurie kuria širdimi, o ne protu. Taip norėčiau įvardinti iš Panevėžio kilusį skulptorių, penkiolika metų praleidusį Jungtinėse Amerikos Valstijose, Rimantą Idzelį. Po to jis grįžo į Kauną, o iš ten į Paberžę, kur jaunystėje, kaip sužinojau iš jo interviu, prasidėjo jo menininko kelias. Būtent čia yra skulptoriaus sukurti angelai, kryžiai, koplytstulpiai. Beje, čia stovi ir tėvo Stanislovo atminimui kryžius prie Paberžės bažnyčios. Anykščių Šv. Apaštalo Evangelisto Mato bažnyčiai sukurtos Šv. Kryžiaus kelio stotys šiuo metu ypač aktuali tema, nes joms reikia pagalbos.
Štai apie Šv. Kryžiaus kelio stotis ir norėčiau pakalbėti. Beje, jų yra ne 14, kaip galima pamatyti bažnyčiose, o 15! Pirmiausiai, man krito akin tai, kad R. Idzelio darbai neįprasti, o gal net tiesiog laužantys stereotipus, nes juose gali pamatyti tai, ko neįžvelgsi tradicinėse Šv. Kryžiaus kelio stotyse.
Anykščių Šv. Apaštalo Evangelisto Mato bažnyčioje XX a. devintajame dešimtmetyje buvo įkomponuotos Rimanto Idzelio sukurtos medinės Šv. Kryžiaus kelio skulptūros. Tačiau laikas ir drėgmė jas stipriai paveikė, tad joms būtina restauratoriaus ranka.
Jau prieš 30 metų į Anykščius atkako Kęstutis Indriūnas. 1979 m. jis baigė Kauno Juozo Naujalio vidurinę mokyklą. 1980–1985 m. studijavo Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete, įgijo architekto dizainerio išsilavinimą. Nuo jaunystės jis piešė. Beje, pasakodamas apie savo polinkį tapybai sakė, jog dar studijuodamas puikiai įvaldė grafiką ir pastelę, tad Lietuvoje jis labiau žinomas kaip dizaineris ir architektas.
Kęstutis susižavėjo Rimanto Idzelio bažnyčios šventoriuje sukurtais kūriniais. Jam kėlė nuostabą, kad savamokslis skulptorius sukūrė tokius sudėtingus ir nuostabius darbus.
Beje, pasak Kęstučio, jam dar kėlė nuostabą tai, kad net kai kurie vietiniai nežinojo apie šias Šv. Kryžiaus kelio stoteles.
Savam krašte pranašu nebūsi!
Prieš 7 metus Kęstutis Indriūnas pastebėjo, jog šioms skulptūroms būtina pagalba. Kaip menininkas, architektas, puikiai suvokė, jog jos gali žūti nuo drėgmės. Tuomet kreipėsi į vietinės valdžios atstovus. Jo balsas nebuvo išgirstas. Tuomet Kęstučiui kilo kita idėja, teko prisiminti tapybą. Kaip sakoma, išėjo išankstinės pensijos ir 10 mėnesių be atodūsio tapė kiekvieną stotelę. Tapydamas atrado neatrasta, o kartu ir mokėsi. Jam kilo daug klausimų, kaip R. Idzelis sugebėjo iš medžio išdrožti vieną ar kitą detalę (beje, visus darbus nudažė R. Idzelio sesuo). Būtent tapydamas atrado dažymo niuansus, kurie puikiai perteikti drobėje. Tiesa, kuomet pradėjo, Kęstutis sau uždavė klausimą „Kur aš įsivėliau? Juk 40 metų netapiau!“ Tačiau kiekviena drobė įgavo tarsi veidrodinį atvaizdą, tik jau nepaliestą drėgmės ar kitokių laiko giltinės pirštų.
Nori atrasti rėmėjų
„Noriu, kad keliaudamas su šia paroda po šalį atrasčiau rėmėjų“, – pasakė Kęstutis Indriūnas. „Vienos stotelės restauravimui reikia nemažai pinigų. Tačiau tai dar ne viskas. Dar reikės sutvarkyti nišas, kur jos stovi, apšviesti ir padaryti taip, kad jos negautų išorinės drėgmės“, – papildė savo pasakojimą apie parodos tikslą.
Stebėdama ir ieškodama tapybos niuansų, lygindama užgrotuotas R. Idzelio skulptūras suvokiau, kad skulptorius dirbo širdies vedamas, nes tiek smulkmenų gali padaryti, išdrožti tik žmogus, kuris dirba ne tam, kad padarytų, bet tam, kad pasiektų kiekvieno sielos kerteles ir dalintųsi meile, tikėjimu.
