Vilija Čiapaitė
Rugsėjo pabaigos popietę, kuomet į asfaltą barbendamas lietus it klavišais mums priminė, jog ruduo jau įsismagino, Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojon bibliotekon rinkosi žmonės, kuriems meilė dainai, muzikai ir poezijai tapo svarbia gyvenimo dalimi…
Pradžių pradžia ir tęstinumas
2014-aisiais, kai Lietuvoje buvo paskelbti Kristijono Donelaičio 300-ųjų gimimo metinių metai, Prienų Justino Marcinkevičiaus viešoje bibliotekoje pirmą kartą vyko renginys, kuriame dalyvavo 10 skaitovų. Renginys daugeliui labai patiko, tad kitais metais buvo suorganizuota poezijos ir muzikos valanda „Gyvenimas eina ir eina“, skirta Justino Marcinkevičiaus 85-osioms gimimo metinėms paminėti. Skaitovų vis daugėjo ir daugėjo, o renginiai pradėjo įgauti pagreitį. Tačiau pandemija vis tik padarė savo Judo darbą. Apmirė renginiai, tarsi sustojo gyvenimas. Ir štai šiemet, po dvejų metų pertraukos, ši puiki tradicija buvo atgaivinta dviejų darbščių moterų iš asociacijos „Iš idėjos“ – pirmininkės Loretos Šaltienės ir Prienų rajono savivaldybės administracijos direktorės Jūratės Zailskienės.
„O tu kalbėk…“
Sakoma, kur knygos, ten ir poezija, kur poezija – ten ir daina bei muzika. Viena be kitos jos gali gyvuoti, tačiau, kai susibėga kaip upės intakai į didžiąją upę, gaunasi nuostabi visuma! Ji tada tampa šniokščiančia ir taškančia vandens purslais pakrantes galybe. Taip ir rugsėjo 28 d. renginyje Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje darniai susiliejo muzika, dainos, savos kūrybos poezija, kurią skaitė mūsų krašto kūrėjai Vilytė Stelmokienė, Tautvydas Vencius, Jurgis Montvila, Alvyra Sventickienė, Skaistė Radžiūnaitė, Smiltė Barkauskaitė. Jų eilėse skambėjo eilės apie gamtą, laiką, gimtinę. Jose aidėjo vidinių išgyvenimų, vaizdinių ir meilės žodžiai, kurie nuvilnijo rudens spalvomis. O vakaro viešnia poetė, prozininkė Aldona Ruseckaitė sakė, jog ji jau mažai kurianti eilių, ir prisipažino, kad jau turbūt bus suprozėjusi. Kalbėdama ji pasidžiaugė, kad Prienų krašte yra daug kūrėjų, tačiau, ar visi bus poetais, nežinia. Pasak jos, tai gali sugrįžti po daugelio metų, kai sulauks brandesnio amžiaus. O kalbėdama apie jaunąją kartą ji pabrėžė: „Jauno žmogaus kūryba gali užgesti, nesulaukus palaikymo“. A. Ruseckaitės eilės apie laiką, kurio daugeliui visada trūksta, sujaudino, privertė susimąstyti.
Jautrios buvo Gedo Černiausko dainos, kurioms pats pritarė virpindamas gitaros stygas, o charizmatiškoji Roma Ruočkienė, pasitelkusi pagalbon ne tik gitarą, klavišinius, bet ir savo mokinius Nojų Juodsnukį bei Beną Žurauską, užtraukė lietuviškas dainas.
Dalia Bredelienė, sumaniai vedusi renginį, surado žodžių padrąsinti jaunuosius kūrėjus, dainininkus.
