Vilija Čiapaitė
Prienų kultūros ir laisvalaikio centre atidaryta Raimondos Tamo darbų paroda „Moters istorija“.
Manau, daugelis sutiks, jog nuo pat vaikystės mus siejo spalvos. Puikiai suvokiame, jog jas kiekvienas mato skirtingai. Kodėl taip yra? Ogi spalvų matymas – kiekvienam savito vidinio pasaulio saviraiška. Vieni tuos pačius medžius, žolę, netgi namus mato savaip, kaip ir visos žemės spalvas ir atspalvius. Sakyčiau, kad kiekvienas turime savo pasaulį, savo matymus. Ir kokius spalvų labirintus mumyse, moteryse, mato menininkė Raimonda Tamo?
Menininkė gimė Kaune. Jos pasaulis buvo spalvos, atspalviai, nebylus jų tyrinėjimas ir suvokimas, kad, kur yra žalia, nebūtinai turi būti žalia. Štai čia jos vidiniame pasaulyje ir atsirado spalvų virsmas. Nuo pat vaikystės mėgusi piešti, dabar gi ji jau puiki menininkė. Pamėgusi tapyti portretus ji juose spalvas atranda matydama vidinius žmogaus klodus, kurie kiekvieno tiek viduje, tiek išorėje skirtingi.
Besimokydama A. Martinaičio dailės mokykloje ji gavo puikų išsilavinimą. Po to sekė mokslai Escalier Studijo Paryžiuje. Taigi, pamėgusi portretų tapybą, ji vis dar ieškojimuose.
Paroda, tarsi vaivorykštė ir momentinis spalvų blyksnis
Prienų kultūros ir laisvalaikio centro fojė iškart dėmesį patraukia portretų paroda „Moters istorija“. Moterys, skleidžiančios magišką šypseną, atrodo kai kam neįprastai, nes portretai nutapyti pasinaudojus gausia spalvų palete. Vienuose portretuose matai užslėptus akių žvilgsnius, kurie suteikia paslaptingumo, kiti gi atviru žvilgsniu stebi kiekvieną. Jaunyste ir vaikišku naivumu spindinčios akys, spalvų gausa mintyse verčia numesti spalvų šydą ir įžvelgti po juo pasislėpusį veidą, akimis paglostyti ir mintimis prakalbinti. Keletas paveikslų sužavėjo, nes juose galėjai pajusti kerus skleidžiantį ir prikaustantį žvilgsnį, kuris lydėjo visą laiką, kuomet žvalgiausi po parodą.
Parodos atidarymo metu susirinkusiųjų laukė dar viena staigmena – poetės Gulbės eilės, sukurtos kiekvienam portretui. Jos įžvalgi akis ir minties tyrumas. Būtent Gulbė leido bent trumpam praskleisti šydą ir nuleido į gelmę, kurią paslaptingai yra užleidusi menininkė.
Ir dar. Menininkė Raimonda puikiai parodė, jog kiekviena moteris savyje turi tokių paslaptingų ir niekam neįžvelgiamų vyriško prado detalių. Tai mumyse užslėpta, o ji drąsiai tai parodo, kad ji vidumi stipri, nors kai kur joje slypi moteriškas jautrumas ir mokėjimas atsipalaiduoti, nors ryte, žvelgiant į veidrodį, pamatyti ir jausti ką kita…
Taigi siūlau aplankyti parodą, kad kiekviename portrete įžvelgtumėte savas spalvas, pajusti savus pojūčius ir suvokti, kad moteris turi būti paslaptinga, spalvinga, viliokė, kartais ir nusivylusi, padūkusi. Visa tai rasite, o jei nerasite, palepinsite savo vaizduotę neįprasta spalvine kelione.
