Menas ar chuliganizmo apraiška? Saviraiškos būdas ar įstatymo draudžiamas veiksmas? Gražu ar bjauru? Bausti ar skatinti? Tokios diskusijos apie grafičius verda jau seniai, tačiau, Skriaudžių pagrindinės mokyklos mokinių ir mokytojų manymu, viskas priklauso nuo to, kas ir kam naudoja dažų balionėlius. O juos šios mokyklos septintokai panaudojo išties puikiai.
Vienintelė rajone mokykla įsijungė į šį projektą ir, anot direktorės Renatos Liagienės, tuo labai džiaugėsi. Pasak mokytojos Aidutės Jurešienės, jai ir jos auklėtiniams septintokams norėjosi veiklos, kuri būtų įdomi ir naudinga, daug suteikianti, bet nenuobodi. Kad jų noras išsipildė, šiandien jau aišku. Įgyvendindami projektą, septintokai domėjosi savo gimtinės praeitimi, veikla buvo integruota į lietuvių kalbos, istorijos, etikos dalykus, vaikai mokėsi dirbti vieningai ir našiai, rinkdami medžiagą, įvaldydami piešimo techniką, ruošdamiesi projekto pateikimui mokyklos ir kaimo bendruomenei. Lengviausia visa tai pasiekti dirbant komandoje, pasiskirstant veiklos sritis, ieškant geriausių sprendimų, atsižvelgiant į kiekvieno komandos nario nuomonę, pasiūlymus, galimybes. To, kaip sakė septintokai, per mokslo metus pavyko išmokti.
Kas iki šiol nežinojo Skriaudžių krašto istorijos, svarbiausius faktus išvys žvilgtelėję į mokyklos sieną, kur grafičio technika mokiniai nubrėžė istorinį gimtinės kelią iki pat šių dienų, visa tai pateikdami į šventę susirinkusiems žiūrovams ne tik eilėmis, bet ir dainomis, šokiu, muzika. Su džiaugsmu į jų pasiekimus žiūrėjo mokyklos bendruomenė, savo globotinių sėkme džiaugėsi ir kūrybos agentai Giedrius ir Simonas. Jie ne tik mokė vaikus gana sudėtingo piešimo dažų balionėliais būdo, bet ir aiškino jiems apie atsakomybę – o tai itin svarbu grafitininkams, kad jų saviraiška netaptų visuomenės pykčio taikiniu.
Projektas naudingas ir reikalingas tuomet, kai tą pasako jo dalyviai – mokiniai. O septintokai apie tai ne tik kalbėjo šventės metu, bet ir rašė rašiniuose, išreiškė savo nuomones apie kūrybiškumą klasės lentoje. O apie Skriaudžių kaimą ir jo žmones, svarbias jiems istorines datas ir įvykius ilgai pasakos mokyklos sienos su išdidžiai žvelgiančiu Napoleonu, kanklėmis ir knygomis, įstabiais ryškiaspalviais gėlių žiedais – tai savo kraštą mylinčių vaikų ir jų auklėtojos Aidutės nuopelnas.
Visiškai pritariu Rasai. Tik gaila, kad ne visi jaunuoliai supranta, kad įžeidžiantys grafiti pirmiausia žemina juos pačius. Rašinėja bet ką ir bet kur…
Manau, kad grafičių piešimas jaunimui yra gana įdomus užsiėmimas ir reiktų jį skatinti, o ne bausti. Nematau tame nieko blogo. Kiekvienam mieste yra apšiurusių, apsilaupiusių senų sienų, tvorų, tad galima būtų leisti ten piešti, o ir negražios sienos nebegadintų vaizdo, jeigu ant jų būtų dailūs grafičiai.