
Turiu savo varną! Kai tik išeinu į lauką, ji tupinėdama ant stogo mane pasisveikina „Karrr!”, o aš jai – „Labas!”. Na, o jau paskui ši nesustodama pradeda karrr karr, tarsi kažką pasakoti…
Dabar gi, kadangi stogas įkaista, ji tik ankstų rytą pasirodo, bet pasirodo… Būna, kad man įkyri klausyti jos „karrr“, ir tada aš sušunku: „Eik iš čia!” ir ji nuplasnoja… iki kito ryto!