Vilija Čiapaitė
Tarsi praskleidęs rūko skraistę, Arnas Rasimavičius pakvietė į savo darbų parodą „Vienyje“ Prienuose, buvusio Nemuno kilpų regioninio parko patalpose, prie viešbučio „Revuona“. Atvykau beveik pusvalandžiu anksčiau, kad galėčiau nugrimzti į Arno minčių tėkmę, pajusti jo vidines būsenas, „perskaityti“ darbuose užkoduotas mintis.
Kai įžengiau, paruošiamasis darbas virė visu tempu. „Aš, kaip tas studentas, laiko vis pritrūksta“, – prisipažino Arnas. O aš jau keliavau jo nutiesta tiesiąja, kuri mane užbūrė, sujaudino, nukėlė. Beje, šį kartą pamačiau ne vien grafiką, bet ir kitokias medijas, instaliacijas, žinutei atskleisti pasitelktą muziką. Medijos, kurias sukūrė Arnas ir jo draugai, skirtos dideliam žmonių ratui, tačiau ir tai, kad jos nukelia į kiekvieno vidinės būsenos apmąstymus, nežemiškų minčių labirintus, kur Arnas nardo it žuvis vandenyje, verčia pasijusti kitokiu ir net nejaučiančiu, kur jos gali nukelti.
Žodis VIENYJE – tai tarsi mes visi turime vienumos jausmą, kuris mus nesuvokiamai nukelia į materialų ir dvasinį kosmosą. Kiekvienas darbas sujungia, suvienija ir kartu priverčia keliauti kartu. Nuo mažens dirbdamas Arnas tapo akylesnis. Parodoje jis grafinius darbus paliko su tuštumomis, kurios privertė mintyse pačius užbaigti, nubrėžti, pamatyti tai, ko autorius nepadarė. Tai tarsi minties galios ir vizijos įprasminimas, ugdymas, dėl kurio mes tampame kitokie, pakantesni, plačiau matome, įžvelgiame, suvokiame, ką norėjo pasakyti savo darbais Arnas.
O instaliacijos… Jos tiesiog susijungė, nukėlė, privertė vaizduotėje suveikti pasąmonės jungiklius ir pasijusti instaliacijų žvalgu. Vieni matė koralus, kiti nežemiškus medžius, fotelius, kur gali tamsią naktį stebėti žvaigždes, pajusti lengvą vėjo dvelksmą… Viskas puikiai suplaukė į visumą ir kiekvienas galėjo pajusti aštrią plunksną, gerumą, kuris nurungia blogį, nesėkmes.
Šį kartą Arnas jau pateikė ne tik grafikos darbus, o jo tapybos vyriškas kampuotumas tarsi norėjo užslėpti jo charakterio paslaptis, kurių nevalia niekam perskaityti!
Visus regėjimus, žemiškas klaidas, progresyvius gyvenimo pokyčius jis pasakoja teptuku, bet, ar kas perskaitys tai? Tikrai perskaitys, nes kiekviename darbe gali atrasti savo gyvenime buvusius, esamus, o gal net būsimus tarpsnius, nes tai priklauso ne tik nuo mūsų pačių. Arno įžvalgos labai tikslios, tačiau jas perskaityti reikia atsiskleisti, pajusti ir įžvelgti. Juk kiekviena uždanga skiriama tam, kad ją atitrauktum. To Arnas ir siekia, net ir sakydamas jog jam įdomu tai, kad kosmosas yra ne tik aplink mus, bet ir mūsų galvose.
Trečioji, bet labai stipri!
Ši Arno paroda yra trečioji. Pirmąją parodą „Kasdienybės metamorfozės“ jis eksponavo būdamas vos šešiolikos Prienų kultūros centre. Prieš metus Arnas pristatė antrąją panašių motyvų parodą „Po grindim“ apie vidinius žmonių rūsius. Patirties ir įkvėpimo Arnas taip pat įgijo kelionėje į Ugandą kartu su „NARA“ žurnalistais ir „AfriKo“ komandos nariu jų organizuotame projekte „Afrika nėra šalis“. Tuometinis moksleivis buvo vienas iš dviejų projekto nugalėtojų. Ugandoje Arnas kalbino Kampalos „AfriArt“ galerijos menininkus ir „NyegeNyege“ festivalio atlikėjus apie meno situaciją Ugandoje, o vėliau sukūrė komiksą – pasakojimą.
Laukia mokslai, bet sugrįš stiprus, apsiginklavęs polėkiu mus stebinti!
Taigi, jau sparnai išskleisti. Netrukus jis ketverius metus studijuos Nyderlanduose, Pietų Olandijos provincijoje, šiaurinėje Reino deltos atšakoje, Roterdamo Viljamo de Koningo akademijoje. Tai meno mokykla ir dalis Roterdamo taikomųjų mokslų universiteto (RUAS). Ji laikoma viena prestižiškiausių meno mokyklų šalyje ir ne tik.
Taigi Arno pasirinkta programa – vaizduojamieji menai. Ir tikrai tikiu, jog sugrįš stiprus, apsiginklavęs polėkiu mus stebinti savo nauja vizija ir darbais.
