Jūratė Milaknienė: „Paliatyvioji priežiūra gali būti teikiama tiek vaikams, tiek suaugusiems, ji gali būti arba stacionari, arba ambulatorinė“

Gyvenimas turi pradžią ir pabaigą – gimimą ir mirtį. Kiekvienas, atėjęs į šį pasaulį, neišvengiamai turės jį palikti – tai natūralus procesas. Dažnai prieš mirtį ateinanti liga yra sudėtinga žmogaus gyvenimo dalis, ji keičia gyvenimą, atneša į žmogiškąją patirtį nerimą, skausmą, dvasinį pasimetimą, baimę.

Jau senovėje žmonės teikė pagalbą ir rūpinosi sergančiais bei mirštančiais žmonėmis. Tačiau tik nuo 1950 m. susiformavo naują požiūrį į mirštantį žmogų turinti pagalbos sritis – paliatyvioji pagalba.

Paliatyvioji pagalba – medicinos mokslo ir praktikos šaka, besirūpinanti pacientais, sergančiais aktyvia progresuojančia, toli pažengusia liga, kai prognozė ribota ir gydymo tikslas – gyvenimo kokybė. Paliatyvioji pagalba reiškia tokią pagalbą, kuri apima visą asmenį – kūną, protą, dvasią – širdį ir sielą. Ji žiūri į mirimo procesą, kaip į natūralų ir asmeninį. Jos tikslas teikti geriausią gyvenimo kokybę, kokia galima tuo laiku. Tai yra aktyvios priežiūros teikimas asmeniui, kuriam įprasta medicinos pagalba jau nepajėgia padėti.

Mūsų valstybėje visa sveikatos apsaugos sistema ir paslaugos nukreiptos tik į gydymą, užribyje lieka sunkiai sergančio žmogaus gerovė iki mirties akimirkos. Ligos atveju praradę savarankiškumą ligoniai ypač kenčia nežinodami, kas jų laukia ateityje. Tokiu atveju reikia pagalbininko ar draugo, gebančio prisitaikyti prie ligonio poreikių. Būtent čia ir yra paliatyviosios pagalbos vieta.

Nors medicinoje nuolat ieškoma būdų, kaip kovoti su nepagydomomis ligomis, ir netrūksta informacijos apie tai, kokius simptomus jaučia jomis sergantys pacientai, apie jiems reikalingą paliatyviąją pagalbą žino tik nedidelė visuomenės dalis.

Įprastai pacientai, kuriems rekalinga paliatyvioji pagalba, gydomi ligoninių palaikomojo gydymo ir slaugos skyriuose.

Tačiau daugelis pacientų atsisveikinti su šiuo pasauliu norėtų apsupti artimųjų, sau artimoje aplinkoje. Deja, Lietuvoje du trečdaliai pacientų pagalbą gauna stacionare ir tik trečdaliui ji teikiama ambulatoriškai. Pasaulinė praktika rodo, kad situacija turėtų būti priešinga.

Per metus Lietuvoje paliatyviąją pagalbą turėtų gauti maždaug 10 000 asmenų, tačiau sulaukia tik apie 3000. Tai reiškia ne tik sunkiai pakeliamą naštą pacientams ir jų artimiesiems, bet ir užkirstą kelią gauti kvalifikuotą pagalbą. Paliatyviosios pagalbos reikalingi pacientai dažnai laikomi pasmerktais, o daliai gydymo įstaigų trūksta informacijos, kaip jiems padėti, arba specialistų, galinčių su jais dirbti. Manau, kad tai susiję ne tik su specialistų trūkumu, bet ir su paslaugų prieinamumo regionuose problema, per mažu finansavimu, sveikatos politika, taip pat ir visuomenėje egzistuojančiomis stigmomis.

Paliatyvioji pagalba neretai painiojama su paprasta slauga, kuri yra susijusi su geriatrinėmis, t. y. dėl senyvo amžiaus atsirandančiomis, sveikatos problemomis. Tačiau paliatyviosios pagalbos reikalingi pacientai dažnai gerokai jaunesni nei slaugomi asmenys, skiriasi ir jų simptomatika.

Pagalbos labai dažnai reikia onkologiniams pacientams: jiems reikalinga skausmo terapija, juos kamuoja nuolatinis pykinimas, didžiulis nerimas. Taip pat išskirčiau tam tikras neurologines ir su širdies ir kraujagyslių aparatu susijusias ligas, dėl kurių atsiranda tokios pagalbos poreikis. Pacientams  dažniausiai reikia gydytojų ir slaugytojų pagalbos, o psichologo konsultacijos būtinos jų šeimos nariams.

Lietuvoje paliatyviosios pagalbos teikimą reglamentuoja sveikatos apsaugos ministro įsakymas,

kuriame nurodyta, kokias diagnozes asmuo turi atitikti pagal tarptautinę ligų klasifikaciją.

Paliatyvioji priežiūra gali būti teikiama tiek vaikams, tiek suaugusiems, ji gali būti arba stacionari, arba ambulatorinė.

Paliatyviosios pagalbos paslaugas, pagal kompetenciją, teikia specialistai, papildomai išklausę paliatyviosios pagalbos teikimo profesinės kvalifikacijos tobulinimo kursus pagal su Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija suderintą programą ir turintys tai patvirtinantį pažymėjimą.

Mūsų rajone stacionari paliatyvi pagalba teikiama tik Prienų ligoninėje. Nuo šių metų liepos 1 d. pradėjome teikti ir ambulatorinę paliatyviąją pagalbą.

Turime sukaupę didelę patirtį paliatyvios pagalbos srityje. Teikėme pagalbą dešimtims pacientų su kvėpavimo funkcijos sutrikimais, kai reikėjo taikyti dirbtinę plaučių ventiliaciją (DPV). Tai labai sudėtingi pacientai gydymo ir slaugos prasme. Turime atskiras paliatyvios pagalbos palatas, su visa reikiama medicinos įranga. Ypač sunku ištverti DPV sąmoningiems pacientams. Tokiems ligoniams stengiamės palatą paversti kuo panašesne į gyvenamąjį kambarį – čia yra erdvė namiškiams, televizorius ir kt. Tokie pacientai mūsų ligoninėje su DPV aparatu praleido iki 10–11 mėnesių. Yra ir labai džiuginančių sėkmės istorijų, kai pacientai išvyko į reabilitacijos įstaigas jau be DPV.

Jaučiame didžiulį paliatyvios pagalbos paciento namuose poreikį. Todėl ligoninėje suformavome mobilią paliatyvios pagalbos specialistų komandą. Į komandos sudėtį įeina gydytojas, slaugytojai, slaugytojų padėjėjos, pschologas, socialinis darbuotojas. Esant reikalui, į paciento namus vyks reikiamas specialistas.

  Ambulatorinės paliatyviosios pagalbos tikslai:

1) mažinti pacientų fizines kančias ar, jei įmanoma, jų išvengti;

2) nustatyti pacientus varginančius simptomus, juos kontroliuoti ir mažinti;

3) nustatyti psichologines ir socialines paciento ir jo artimųjų problemas, padėti jas spręsti, stiprinti paciento norą gyventi ir suformuoti nuostatą, kad mirtis yra natūralus procesas;

4) pagerinti paciento ir jo artimųjų gyvenimo kokybę;

5) padėti paciento artimiesiems netekties laikotarpiu.

Siuntimą ambulatorinėms paliatyviosios pagalbos paslaugoms gauti išrašo gydantis gydytojas. Šias paslaugas teikiantis gydytojas, įvertinęs paciento sveikatos būklę ir susipažinęs su paciento medicinine dokumentacija, kartu su specialistų komandos ir, esant indikacijų, kitais sveikatos priežiūros specialistais bei paciento artimaisiais nustato ambulatorinių paliatyviosios pagalbos paslaugų teikimo mastą, vietą ir sudaro paciento gydymo ir priežiūros planą. Specialistų komandos nariai ne vėliau kaip kitą parą pradeda vykdyti gydytojo sudarytą planą. Pagal  gydytojo paskyrimus specialistų komandos nariai tęsia paliatyviosios pagalbos teikimą individualiai ligonio namuose. Esant poreikiui, kiekvienas komandos narys gali vykti pas ligonį kelis kartus per dieną. Tačiau noriu pabrėžti, kad tai nėra sėdėjimas prie ligonio lovos.

Esant indikacijų pacientai gali būti siunčiami į stacionarą bei kitas ASPĮ, teikiančias reikiamas paslaugas.

Kokiems pacientams reikalinga paliatyvioji pagalba? Įstatymais yra reglamentuotos būklės ir ligos, kuriomis sergantis pacientas gali gauti paliatyviosios pagalbos paslaugas namuose.

Manau, kad šias indikacijas reikia išdėstyti labai detaliai, kaip nurodyta ministro įsakyme, kad žmonės žinotų, kokiais atvejais jie gali gauti paliatyviosios pagalbos paslaugas ir tuo naudotųsi.

Į visus kilusius klausimus jums gali atsakyti gydantis gydytojas.

Paliatyviosios pagalbos komanda teikia visokeriopą pagalbą sunkiai sergančio žmogaus kūnui ir sielai.

Bendromis pastangomis siekime, kad ligos paveikti žmonės gautų profesionalią priežiūrą bei rūpestį ir oriai gyventų savo namuose.

VšĮ Prienų ligoninės direktorė

Jūratė Milaknienė