Vilija Čiapaitė
Pirmasis gegužės sekmadienis – Motinos diena. Gamtos atbudimas it glaudžiamas kūdikis, norintis žengti pirmuosius žingsnius, pradeda dalinti šypsenas. O tokias akimirkas norisi įamžinti, nes jos skirtos pačiai artimiausiai, pačiai mylimiausiai MAMAI.
Taigi, šiai dienai pažymėti Benita Mincevičiūtė atvyko į Prienų Justino Marcinkevičiaus viešąją biblioteką ir atsivežė kryželiu siuvinėtų paveikslų parodą „Myliu gyvenimą“.
Apie autorę
Benitos gyvenimas – tarsi kelionė. Kėdainiai, Kybartai, Kaunas, Išlaužas. Nors gimė Kėdainiuose, tačiau save laiko tikra suvalkiete, nes tėvai kilę iš Suvalkijoje. Kaip sakoma, patys ryškiausi jos vaikystės labirintai susiję su pasienio miesteliu Kybartais. Čia ji baigė vidurinę mokyklą, išnaršė visas apylinkes ir šokinėjo per upelį, jungiantį Kaliningrado sritį su Lietuva. Pristatydama parodą sakė, jog jaučianti stiprų ryšį su savo gimine, kurios moteriška linija garsi rankdarbiais. Pasak autorės, jau nuo vaikystės sukiodavosi prie savo močiučių siuvimo ar mezgimo mašinų, rankiodavo medžiagų atraižas ar siūlų likučius ir užsiimdavo savo kūryba. Čia ji tarsi ieškojo savo pašaukimo, o gal ir nutiesto gyvenimo kelio, į kurį vedė daug takelių.
Benita domisi kelionėmis, fotografija, dainavimu, mėgsta žygius. Gal dėl to yra skautė, o ir visa puokštė pomėgių ją tiesiog veda pasirinktu gyvenimo keliu, leisdama išbandyti save įvairiose srityse. Tad visiškai nenuostabu, kad jos meilė gyvenimui ir aplinkai bei žmonėms puikiai atsispindi kiekviename siuvinėtame darbe.
Paroda
Prieš parodos pristatymą Benita pirmiausiai nuvedė parodyti pirmuosius darbus. Tai žirgai, siuvinėti ant juodos medžiagos. Pasak jos, tai buvo sprendimas, kuris privertė pakeisti audinio spalvą, nes norėjosi, kad darbai būtų šviesūs ir pritraukiantys.
Kodėl ir kaip gimsta tokie darbai? Į visus klausimus atsakė, pristatydama parodą. Benita pasakojo, jog gimus idėjai, ji kaipmat ją perkelia ant audinio. Esama ir serijinių darbelių. Štai, kad ir tėveliui skirtas serijos „Pirtis“ pirmasis darbelis. Pagalvojusi, jog reikia dar keleto ir jie kaip mat buvo išsiuvinėti.
Siuvinėti – tai tas pat kaip „gaudyti kaifą“. Ankstyvais rytais, kai kaimynai dar vartosi ir sapnuoja n-tąjį sapną, Benita jau siuvinėja. Su saulę pasitinkančiomis paukščių giesmėmis darbas tiesiog liete liejasi.
Kadangi autorė mėgsta daug keliauti, jos darbuose gali nusikelti į Italiją, Egiptą ir dar kitur. Visa tai tarsi dailininko teptuku išgauti atspalviai puikiai sugula drobės skiautėje ir prašyte prašosi prieiti ir pasidžiaugti kruopščiu ir puikiai įvaldytu spalvų suderinamumu. Visuose darbuose trykšte trykšta šiluma, jaukumas ir meilė, kuria ji dalinasi kasdien, kas valandą, kas minutę.
Tad moteriškos rankdarbių linijos tęsėja žino, kad kiekvienas darbas pilnas gerumo senelėms, mamai ir aplinkai, kurioje augo, ieško, atranda ir vis dar ieško.
Benita Mincevičiūtė yra šiuolaikiška mergina, kurios interesai apima gerokai daugiau sričių. Tad tik tereikia tikėtis, kad jos pomėgiai taps pavyzdžiu tiek jauno, tiek vyresnio amžiaus moterims, kurios atras savo nišą kūrybiniuose labirintuose.
O paroda veiks iki birželio 1 dienos, tad malonu, kad biblioteka tampa patrauklia ne tik knygų mylėtojams, bet ir meno darbeliams, kurie masina tapti geresniais ir jautresniais.
