Tokie žodžiai geriausiai apibūdina Aldonos Raškevičienės, šiuo metu gyvenančios Jiezno PSPC slaugos skyriuje, gyvenimą. Varginga vaikystė, nelaiminga santuoka, o senatvėje, vietoj ramybės, poilsio ir paguodos, ligos, vienatvė ir skurdi buitis. Taip ir pateko į slaugos skyrių Aldona – visiškai išsekusi, sunkiai pasiligojusi, skaudžiai nuskriausta likimo. Jos baisią būtį žiemą pamačiusios seniūno pavaduotoja Milda Astašauskienė ir socialinė darbuotoja Birutė Mockevičienė puolė gelbėti nusikamavusios moters gyvybę ir suskubo laiku, o atsigauti ir sustiprėti jai padėjo rūpestingi Jiezno PSPC gydytojai ir slaugytojai.
Tačiau niekas to nepagalvotų apie šią smulkutę moterį, pamatęs jos piešinius. O jie gegužės 22-ąją papuošė sienas Jiezno PSPC fojė, kur susirinko pulkas žmonių – šįkart ne pas gydytojus, ne su bėdom, o į parodą, surengtą įstaigos vadovo Valdo Oniūno ir slaugos skyriaus darbuotojos Linos Jurkonienės iniciatyva. Joje – per kelis pavasario mėnesius, atsigavus nuo išsekimo ir ligų, A. Raškevičienės sukurti pasakiški vaizdai. Paprastais flomasteriais ši jokių meno mokslų neragavusi moteris kuria vaikiškai paprastus ir lygiai taip pat gražius paveikslus. Juose ryškūs ir įspūdingi gamtos vaizdai – ir įprasti akiai lietuviški, ir sodriomis spalvomis žaižaruojanti egzotika. Paukščiai ir žvėrys, gėlės, medžiai, pasakų epizodai – viskas iki smulkmenų aiškiai ir detaliai pavaizduota, anot Jiezno KLC direktorės Dalios Vertinskienės, tarsi iš vaikystės knygelių atgiję piešiniai. Kaip ir dera tokiam renginiui, čia ne tik buvo gėrimasi paroda, bet ir malonia muzika, kurią lankytojams dovanojo Jiezno muzikos mokyklos mokytojas Gintas Bendoraitis, autorę pasveikino seniūnas Algis Bartusevičius, klebonas Rolandas Bičkauskas.
Kurį laiką A. Raškevičienė dirbo Kauno zoologijos sode, kur ji, pasak L. Jurkonienės, praleido pačius laimingiausius gyvenimo metus. Gal todėl moters piešiniuose taip gausu tuomet jos matytų augalų ir gyvūnų, gal todėl ir šių piešinių daugiausiai. Tiesa, pajuokauti mėgstanti senolė piešia ir taiklias karikatūras, kur pašiepia šiandienos gyvenimo grimasas. Piešimas, kaip pasakojo L. Jurkonienė, buvo pats mėgstamiausias A. Raškevičienės užsiėmimas nuo vaikystės, tik šio pomėgio dėka jai pavyko iškęsti skriaudas ir negandas. Vos pajutusi slaugos skyriuje ją supančią meilę, rūpestį ir šilumą, moteris išliejo susikaupusius jausmus popieriuje, o parodyti jos sugebėjimus kitiems, pasak V. Oniūno, buvo tiesiog būtina – juk ir kiti globotiniai gali slėpti savyje gabumus menui, rankdarbiams ar dainai. A. Raškevičienės kūrinių paroda – tai paskatinimas ir kitiems kurti ir savo sukurtu grožiu pasidalinti.
Ryškiaspalviais A. Raškevičienės piešiniais tądien pasigėrėjo daug žmonių, tačiau svarbiausia čia buvo ne tai, mano seniūnas A. Bartusevičius. Svarbiausia buvo tuo metu visus apgaubusi nuotaika, gerumo ir nuoširdumo atmosfera, juste juntama kiekviename žvilgsnyje ir šypsenoje. Sugraudinta ir paskatinta jai rodomo dėmesio, A. Raškevičienė pasižadėjo suruošti dar ir savo nėrinių, tokių pat spalvingų ir dailių, parodą, bet nežinia, ar ji galės tesėti savo pažadą. Moters buvimo slaugos skyriuje laikas baigiasi dar šią savaitę, o grįžti jai teks į skurdžią ir šaltą kambarėlį, į tuščius ir nejaukius namus, kur jai tenka ir badauti, ir šalti. Sunkią negalią turinti moteris nesugeba savimi pasirūpinti, o be socialinių darbuotojų jos prižiūrėti nėra kam. Baisu, pasak V. Oniūno ir L. Jurkonienės, tačiau senutė išeis ne namo, o į jos gyvybei pavojingas sąlygas. Atsirastų jai vietos ir slaugos skyriuje, bet tai turi nuspręsti rajono valdžios atstovai, galintys skirti A. Raškevičienei šią malonę arba ne. Norėtųsi tikėti, jog bus pasigailėta sergančios senutės, jog ji ir toliau galės gyventi ten, kur jai gera ir saugu, o jiezniečiai dar galės išvysti jos piešinių ir rankdarbių parodas. Tam reikia tik gerų valdininkų norų ir šiek tiek pastangų.
Grazu ziureti!