Vilija Čiapaitė
Paskutinės vasario dienos. Jau ranka pasiekiamas pirmasis pavasario mėnuo. Tačiau tradicijos lieka tradicijomis ir jas ne reikia, bet būtina prisiminti, kad ateities kartoms paliktume nors mažytį įspaudą, kad jie, jauni ir greitai augantys, žinotų ir suvoktų, jog tautinio paveldo dalį – tradicijas – būtina puoselėti.
Šį kartą Balbieriškio kultūros ir laisvalaikio centro kiemas kvepėjo kepamais blynais, netoli akį traukė sukrautas laužas, o prieangyje Kumečių bendruomenės kapela „Kaimynai“ miklino muzikos instrumentus.
Tačiau patys svarbiausi personažai Lašininis ir Kanapinis neleido niekam ramiai stoviniuoti, tai vis panteliu per kiškas mostelėdavo, tai riestainiais vaišino. Ir štai, visus susiburti draugėn pakvietė Balbieriškio kultūros ir laisvalaikio centro kolektyvas „Dūmė“, tačiau prieš tai tylos minute buvo pagerbti tie, kurie gina savo tėvynę Ukrainą, tie, kurie žuvo ją gindami.
Tačiau, kaip sakoma, tokią dieną būtinas persivalgymas, tad karšti ką tik iškepti Balbieriškio bendruomenės „Abipus Peršėkės“ kepėjų blynai, pačios seniūnės išvirta sriuba, į kurią priberta saujos meilės, santarvės ir sveikatos „pagardų“, karšta arbata nei vieno nepaliko nuošalyje. Blynus valgė, sriubą šaukštais kabino, o arbata pilvams šilumos davė!
Štai ir su eisena į kiemą įžengė nosį pakabinusi Morė, kurią lydėjo jos gerbėjai ir ne tik. Ir kaip Morei nosis nekabos, jei ištisus metus tiek blogio ir nuodėmių pridarė, kad net akis į žmones pakelti negalėjo, o dar ir rimti reikalai Ukrainoje prisidėjo… Tačiau iki jos nulinčiavimo visi puikiai žinojo, jog Kanapiniui su Lašininiu teks pasigrumti ir, ką žinai, gal Lašininis išgelbės nedorėlę Morę…
Kanapinio ir Lašininio varžytuvės
Virvės traukimas. Kanapinis ir Lašininis subūrė po komandą. Taigi buvo nutarta, kad tas, kuris laimės, Morei gyvenimą pratęs. Ir kad užgulė virvę mažieji balbieriškiečiai, kad truktelėjo Lašininį su jo komanda, tai jų tik padurkai sumirgėjo. Lašininio svajonės tik ant debesies pasikabino!
Tačiau Lašininis vis nerimsta. Jis netiki, kad liesas ir šypsenas mergoms dalinantis Kanapinis gali jį nugalėti. Čia jau principas pasireiškė. Ir vėlgi subūrė savo komandas kitai rungčiai.
Vinies kalimas į kelmą.
Kiekvienas komandos narys, po vieną kartą turi stuktelėti į „cveką“ (vinį). Komanda laimi tik tada, kai visas ilgas „cvekas“ (vinis) bus sukaltas. Oi, ilgai vyko kova, tačiau argi Lašininis nusileis? Griebęs plaktuką visą „cveką“ (vinį) į kelmelį sukalė. Tačiau ir tuo jų kova nesibaigė. Teko abiejų sumestinę giros pakuotę pralošti.
Priekyje ištiestomis rankomis reikėjo laikyti visą paką. „Tas, kuris ilgiausiai išlaikys, tas girą namo nešis“, – taip paskelbė Kanapinis ir Lašininis. Norinčių daug atsirado, bet ilgai išlaikyti nešulį ne kiekvienas įstengė, tačiau vienas energingas vaikinas per pusantros minutės išlaikė ir laimėjęs paką iš džiaugsmo net jį aukštyn iškėlė!
Ir tas lyg ir draugiškas žaidimas vis Lašininiui ramybės nedavė. Ant „uslano“ (suolo) maišais pasidaužyti sumanė, tačiau prieš tai žiūrovus pasigalynėti pakvietė. Kai norinčių jau nebeliko, tai abu ant „uslano“ sušoko ir vienas kitą maišais tvatinti ėmė, kad net dulkėti šie pradėjo! Gerai, kad lankstus ir liesas Kanapinis sveikatos turėjo, nes dirbdamas lašinių ant pilvo neužsiaugino ir Lašininį nuo „uslano“ pokšt ir nutvatino!
O kad bent tradicijos neišdulkėtų kaip dulkės iš maišų, susirinkusiems grojo ir dainavo Kumečių bendruomenės kapela „Kaimynai“. Kiekvieną kartą buvo primenama, kad subtilus tradicijų laikymasis tikrai nieko neįžeis. Taigi Lašininis pralaimėjo, nors ir gudrauti bandė.
Pagaliau atėjo ir Morės eilė. Kad ir kaip ji akimis šnairavo, tačiau visi vienbalsiai nutarė, kad blogį būti sudeginti ir pelenus vėjais paleisti. Kad žiema negrįžtų, kad Žemėje būtų taika, kad derlius geras būtų, kad visi sveiki gyventume ir dar daug metų sulauktume.
Užsiliepsnojo Morės „padalkos“ ir visas blogis liepsnose sudegė, o balbieriškiečiai sėkmingai savo misiją atlikę namolio patraukė. Juk viskam turi būti saikas ir laikas.
