1863-1864 metų sukilimas patyrė skaudų pralaimėjimą. Žiaurios represijos, sukilėlių ir jų rėmėjų žudynės, trėmimai, kalbos ir spaudos draudimas, totalus lietuvybės naikinimas… Regis, tik tokie buvo šios kovos už tautos ir valstybės laisvę rezultatai. Tačiau, pasak istoriko, Birštono muziejaus vyr. fondų saugotojo Vytauto Kuzmicko, sukilimas ir netgi jo numalšinimas davė itin vertingus vaisius – pažadino tautos dvasią lietuviškumo tausojimui ir puoselėjimui, sukėlė sąjūdį, ilgainiui atvedusį į Lietuvos, kaip atskiros nuo bet kokio junginio su kita šalimi valstybės, nepriklausomybę.
Šie metai Lietuvos muziejuose skirti 1863 – 1864 metų sukilimui paminėti. Todėl gegužės 18-ąją po Birštoną važinėjęs šauklys, valstietiškais drabužiais apsirėdęs ir muškietą rankose laikantis V. Kuzmickas su palyda, kvietė miestiečius ateiti pavakare į muziejaus sodelį, trumpam virtusį devynioliktojo amžiaus vidurio kurorto sale. Karieta, traukiama veržlaus juodbėrio, apvažiavo miestą, kuriame 1862-aisiais vyko būsimojo sukilimo dalyvių pasitarimas, bet panašu, kad birštoniečiai pasidavė savaitgalio tinguliui – į renginį susirinko negausus būrelis inteligentijos ir tik vienas kitas poilsiautojas. Ką gi, tie, kas nepanoro pasidomėti muziejaus naktimi, prarado daug.
Muziejaus darbuotojai, padedami Birštono turizmo informacijos centro ir meno mokyklos bei žirgyno darbuotojų, sukūrė išties jaukią ir įdomią aplinką, vaizduojančią kurorto salę 1863-iųjų metų sukilimo laiku. Elegantiškos damos lėtai vaikštinėjo žaluma papuošta gatve, pasipuošęs regalijomis joms maloniai asistavo sukilimo dalyvio Antano Zaleckio ainis grafas Artūras Daujotis, tautiniais rūbais vilkinčios moterys vaišino sūriu su medumi ir gaivia gira, o vyrai, apsijuosę virvėmis, ginkluoti peiliais ir muškietomis, regis, tik laukė ženklo stoti į kovą su carine armija.
Gal tokia situacija ir buvo1862-aisiais, kai į Birštoną atvyko būrelis bajorų, karštų patriotų, pasirašiusių susitarimą sekančių metų liepą kartu su Lenkijos bajorija šaukti valstiečius į kovą už Abiejų Tautų Respublikos išsivadavimą nuo Rusijos, atsiplėšusios sau dar vieną didelį gabalą karalystės per paskutinįjį jos padalijimą. Tauta, pasak V. Kuzmicko, jau buvo pribrendusi sukilimui, nes į jį įsitraukė ne tik to meto šviesuomenė – bajorija, bet ir dvasininkija, turėjusi ypač didelę įtaką valstiečiams.
Antanas Mackevičius, Zigmantas Sierakauskas, Kostas Kalinauskas ir kiti didieji šio sukilimo vadai patraukė paskui save daugybę bendraminčių. Sukilimo idėjos uždegė ir Birštono kraštą. Čia buvusių dvarų savininkai ir rėmė sukilėlius, ir dalyvavo kovose, o jų giminių herbus, kovų už laisvę aprašymus, istorinę medžiagą ir dalyvių veidus buvo galima išvysti muziejaus ekspozicijoje, kurią susirinkusiems aprodė V. Kuzmickas. Po trumpo, bet įtaigaus minėjimo muziejaus nakties žiūrovai neskubėjo skirstytis. Jų laukė filmas „Tadas Blinda. Pradžia“, pokalbiai su muziejaus darbuotojais, vaišės ir romantiški pasivažinėjimai karieta po lietaus nupraustą miestą.
„Laisvės niekada nebūna perdaug. Tarp vergų visuomet atsiranda Spartakas“ – šie V. Kuzmicko žodžiai apibūdina tai, ką ilguose istorijos vingiuose išgyveno žmonija, kas buvo ir yra mūsų tautos kelio į laisvę esmė. Apie tai byloja 1831-ųjų, 1863-iųjų, 1918-ųjų, 1990-ųjų metų kronikos. Ir nežinia, kada ir koks bus kitas posūkis istorijoje, o ji juk linkusi kartotis.
