Vidmantas Venclovas
kvitrina.com
Ant Nemuno kranto įsikūręs Prienų amatų centras ne tik nuolat vykdo įvairius projektus, puoselėja tradicinius lietuvių verslus, bet ir visuomenei pristato savo narių ir partnerių sukurtus darbus. Centro „metras“ Algimantas Sakalauskas yra pasakęs, jog žmonės turi pažinti tuos, kurie gyvena tradiciniais lietuvių amatais. O mano manymu, jie yra dvasinio ir meninio protėvių kurto pasaulio puoselėtojai ir tęsėjai.
Įžengęs į amatų centro demonstracinę patalpą iš karto pajunti laisvės gūsį, lyg atsidūręs gerai pažįstame, o kartu – visiškai nepažįstamame kampelyje.
Šį kartą čia pristatomi mūsų krašte gerai žinomo kalvio Martyno Breikšto kūriniai. Visada pasigiriu, jog ir aš turiu Martyno darbą. Tiesa, jis priskiriamas ne paveldui, o daugiau yra kasdienio gyvenimo atributas. Tai kepsninė, kuri mūsų šeimai tarnauja jau ilgiau nei penkerius metus.
Martynas teigė, jog kalvyste susidomėjo dar 1998 metais, o pragyvenimo šaltiniu amatas tapo nuo 2014-ųjų. Šios parodos pavadinimą „Tarp žemės ir dangaus“ galima laikyti perkeltiniu, nes eksponuojami kūriniai virsta baigiamąja koplytstulpių, besistiebiančių į dangų, dalimi.
Kūrinių visuma atspindi ne tik lietuvių tradicinį ir dvasinį paveldą, bet ir meistro požiūrį į gyvenimo prasmę. „Saulėti“ kalvio darbai spindi laisvės dvasia ir užburia paprastumu ir aktualumu. Prie jų kabantis užrašas „Poškučio kalvė“ intriguoja ne mažiau nei patys kūriniai.
Martynas pasakojo, jog pavadinimas kilo iš lietuvių ir baltų mitologijos. Poškutis – tai dievas, kurį mes žinome Perkūno vardu. Senovėje žmonės Perkūną vadino dangaus kalviu.
Bet didžiausią įspūdį šioje parodoje paliko susirinkę žmonės, kuriuos pavadinti paprastais žiūrovais gan sudėtinga, nes savo dvasine būkle jie spindėjo lyg būtų parodos dalis.