Pati gyvenimo logika skatina mus jausti nepertraukiamą istorijos virsmą. Mes gyvename čia ir dabar, bet mūsų veiklos pėdsakai yra ir dabar ir, jeigu jie pozityvūs, ilgam. Medinės architektūros statiniai tiek Jiezne, tiek Jundeliškėse, buvo pastatyti, kai kraštas nuo Prienų tilto (Škėvonių) iki Aukštadvario buvo istorinio Jiezno valsčiaus sudėtyje. Jiezno valsčiaus valdybos pastatas aptarnavo visą šią teritoriją. Tais laikais pertvarų tarp bendruomenių nebuvo, o Birštono kraštas buvo tik seniūnija
Jiezno valsčiaus valdybos pastato istorija gili ir prasminga. Įsimintina 1947 m. Geležinio Vilko 51-osios kuopos ataka prieš kolaborantus Jiezne. Čia skambėjo muzika, dirbo muzikos mokyklos mokytojai, pasitempę vaikščiojo Jiezno jaunieji šauliai, prie jo stovėjo Lietuvos Respublikos Seimo nariai. Manau, kad ilgą laiką valdžia – tiek vietinė, tiek už Prienų tilto – neskyrė reikiamo dėmesio šiam pastatui, net domėjimuisi juo istorijos pamokose. Vargšelis statinys net Lietuvos valstybės 100-ečio dieną nebuvo papuoštas… Ir dar klausimas, kieno gražūs apartamentai toje vietoje atsiras? Ir laisva erdve, gėrėjimusi ežeru to jau nepaaiškinsi… Bent viliuosi, kad Jiezno seniūnija pastato vietoje įrengs gražią paminklinę lentą su atvaizdo bareljefu. Dar norisi tikėti…
Platesnio požiūrio į istorijos vertybes stoka
Žaviuosi Kauno rajono mero Valerijono Makūno veikla. Istorikas, buvęs Švietimo skyriaus vadovas, viską apmąsto ir kartu su Taryba priima sprendimus žvelgdamas giliau. Pervažiuokit per Kauno rajono savivaldybės miestelius ir kaimus, tą išvysit. Pagarbą krašto istorijai, paveldui…
Mielieji valdžios atstovai, remkitės ne siaurais politiniais sprendimais, o istoriniais, dabarties ir ateities argumentais. Jūsų pagalbininkais turi būti kvalifikuoti istorikai-muziejininkai, o muziejų vadovai – ypač. Pasidomėkit, kaip šauniai, su kūrybine ugnele, dirba Kaišiadorių, Marijampolės, Alytaus muziejininkai ir jų vadovai, semkitės jų patirties. Iš pardavėjos ar kitos tolimos profesijos istoriko vadovo neišauginsi. O partinė vadyba jau seniai patyrė fiasko. Ir čia visiškai nesvarbu, iš kur tas darbo entuziastas: iš Lampėdžių, ar iš Užuguosčio. Svarbu, ne iš kur, o svarbi jo kompetencija. O gal vietinis reikalingas, tik kad jį politiškai paspaustų? Ir dar, pasistenkit nenaudoti istorijos savo politiniams tikslams, nesuplėšykit šios plačios, išmintimi alsuojančios gyvenimo knygos atskirais puslapiais. Tada ji virsta tik pelenais…
Ten, kur nerimas…
Atkreipiu dėmesį į tuos istorinius pastatus, kurių greitai gali nelikti, arba jie tyčia ar netyčia sudegs. Tai, pirmiausiai, Jiezno pradžios mokyklos istorinis pastatas, dabartinis socialinis būstas. Carinė valdinė mokykla čia buvo pastatyta 1874 metais (ne 1899 metais – V. K.). Nuo 1924 metų, dirbant mokytojui Julijonui Celiešiui, ji buvo perstatyta ir ilgai funkcionavo. Mokykla išugdė Lietuvos karius, partizanus, šaunius ūkininkus. Gal atminimo lenta ten atsiras iki pastato sudegimo? Gal moksleiviams priminkim tą vietą?
Pastaruoju metu giliai domėjausi jurginų istorija. Ir tas kelias atvedė į Ustronę (Jundeliškes), kur gyveno ne tik Birštono savivaldybės, bet ir viso krašto gydytojas, memuaristas, mąstytojas, susijęs su jurginais. Tiesa, nei jis, nei jo tėvas neatvežė jurginų į Lietuvą, tai padarė vilnietis Juzefas Strumila. Čia, Jundeliškėse, kiekvienais metais skamba gražūs posmai, svajinga muzika jo atminimui. Bet gal sutvarkykime tą istorinį namą, jo frontoną? Pasibaisėjau – namas iš išorės visas sulindęs į žemę, aplink nenušienauta, nesutvarkyta. Nei vieno augančio jurgino. Matyt, viskas atsiranda tik prieš pat renginį. Gyvenantys žmonės pasakoja, kad per lietų baisu, tenka per stogą varvančiose vietose „balejas“ pastatyti, vėliau bijomasi elektra naudotis. Vyksta minėjimas, valdžia prižada pokyčius. Pokyčiai po pokyčių… Mieli žmonės, jeigu netikite, nuvažiuokit, patys pažiūrėkit….Čia ir nesupranti, kur esmė ir prasmė, kur pagarba išėjusiems Anapilin ir dar gyviems?
Pagarba žmogui, pagarba istorijai – mūsų protėvių vertybė… Mūsų kraštas, mūsų tauta išliks, jeigu to neužmiršime… Ustronė neturi degti, kaip Nikodemo Silvanavičiaus ir Adomo Kabašinsko namai, neturėtų dingti, kaip Juozo Brundzos namas.
Vytautas Kuzmickas, istorikas
