G. Markutis visą laisvalaikį skiria kūrybai. Tapo aliejiniais dažais jau dešimt metų. Tapo peizažus, abstrakcijas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilis – pastarosios jau „apkeliavo“ Birštono ir Prienų muziejus. Dailininkas sako, jog jam imponuoja laisva, nuo nieko nepriklausanti tapyba. Džiaugiasi, kad niekam nereikia įtikti, tapyti „saldžių paveikslėlių“. Tuo tarpu savitas lietuviškas peizažas ir šalies istorinė praeitis visuomet lieka įkvėpimu ir postūmiu kurti.
Pakuonio bibliotekoje dabar eksponuojamas peizažų ciklas „Prie Baltijos“ tarsi nukelia Lietuvos pajūrin – ten, kur laiveliai, kopos, visi smėlio atspalviai, vandens spalvų kaita. Beje, darbai dinamiški, juose jaučiamas vyksmas gamtoje – šešėlių žaismas, vėjo šuorai, debesų metamorfozės. Dailininkui neįdomi žydra ramybė, paprastai vedanti prie banalumo.
Menams autorius teikia aiškų prioritetą, kas pas mus dar netampa norma. Nepriklausomai nuo to, kokios srities ar profesijos, kad ir pačios techniškiausios, žmogus bebūtų, dailininkas yra šventai įsitikinęs: menas žmogų daro kūrybiškesniu, geresniu, įdomesniu. Tą pojūtį jis norėtų įteigti būtent jaunajai kartai. Ir koks malonus netikėtumas buvo, kai paveikslais susidomėjusiam ir juos pakomentavusiam mokiniui septintokui Armandui Kapočiui autorius pasiūlė išsirinkti labiausiai patinkantį darbą ir čia pat jį padovanojo.
Pasak Pakuonio pagrindinės mokyklos dailės mokytojo Kęstučio Grigonio, toks atėjimas į parodą su mokiniais (kas jau tampa tradicija) – tai galimybė pakalbėti kitoje erdvėje ir kitoje atmosferoje. Bet kokiu atveju gyvas paveikslas visuomet nurungs reprodukcijų albumus. Pasvarstyta, jog ateity tas bendravimas galėtų išsirutulioti į bendrą kūrybinį projektą ar plenerą.
Marytė Žaromskienė
Smagu skaityt. Graži kultūrinė bibliotekos iniciatyva. O kai dailininkas pats dirba mokytoju, tai ir vaikams paveikslų dovanot negaili.