A.Navickas
Regis, kinų išminčius sakė, kad niekam nelinki gyventi įdomiais laikais. Spėju, kad visi pasiilgom ramesniu pustoniu, kai džiaugdavomės kiekviena saulėta diena, o ne leipome nuo mums neįprastų karščių, kai per dieną neiškrisdavo pusantro mėnesio kritulių normos. Jau nekalbu apie pandemijas, ilgus karantinus ir per sieną plūstančius migrantus.
Pasaulis tapo globalus. Tai reiškia, jog Amazonės miškų gaisro padariniai pasiekia ir Lietuvą. Kaip ir užsikrėtęs Kinijos šikšnosparnis tampa košmaru visai planetai.
Deja, nieko negali pakeisti tai, ar mums patinka, ar ne – globalizacija. Regis, tik Šiaurės Korėja iš dalies jai sugeba atsispirti, visiškai užsisklendusi. Tačiau ar tikrai išeitis – užsisklęsti kalėjime?
Šiandien mes tegalime rinktis – kaip gyvensime pasaulyje, kur viskas glaudžiai susiję. Ne tik klimato kaita, bet ir elektros, dujų, statybinių medžiagų kainos. Pasaulyje, kuriame specialiais reisais iš Bagdado į Baltarusiją gabenami žmonės, kurie paskui „katapultuojami“ per Lietuvos sieną.
Per pastaruosius metus turime daug progų įsitikinti, kaip svarbu globaliame pasaulyje priklausyti galingai bendrijai .
Tik įsivaizduokime, jei Lietuva nebūtų ES nare, kaip viskas keistųsi. Piktinamės, jog ES mus skatina gerbti visų žmonių teises, reikalauja nediskriminuoti mažumų, prieštarauja protekcionistiniams mokesčiams, tačiau tik dėl to, kad esame šių valstybių „klube“, turime pakankamai vakcinų nuo Covido, gavome labai solidžią paramą, įveikti pandemijos padariniams. Jei mes nepriklausytume ES, niekas mums nepadėtų kovoje su Baltarusijos diktatoriumi. Kas galėtų sutrukdyti paversti Lietuvą daugybės tūkstančių pabėgėlių stovykla? Šiandien prieš tokį scenarijų kovoja aukščiausi ES pareigūnai, kartu vyksta derėtis į Ankarą ar Bagdadą. Gavome užtikrinimą, kad ES parems ne tik modernių sienos su Baltarusija stebėsenos įrenginių įsigijimą, bet ir kompensuos didelę dalį tų išlaidų, kurias patiriame, dėl nelegalių migrantų išlaikymo.
Yra ir kitų problemų, kurias galime išspręsti, tik veikdami kartu. Pirmiausia – kova su klimato kaita. Labai svarbu kuo globaliau keisti vartojimo įpročius ir pereiti prie „žaliojo kurso“. Suprantama, kad tenka imtis nepatogių veiksmų: kiek įmanoma, atsisakyti plastiko, intensyvinti atliekų rūšiavimą, keisti dyzelį, iškastinį kurą į kitas rūšis. Tačiau ir vėl – jei visa tai turėtume daryti be ES paramos, gyvenimo kokybė Lietuvoje gerokai suprastėtų.
Nenoriu, kad šis tekstas skambėtų, kaip pagiriamasis žodis viskam, kas vyksta Europos Sąjungoje. Nepaisant gausybės pažadų, jog eurobiurokratai „išmoks“ paprastų žmonių kalbą, ir toliau ES dokumentai rašomi specifiniu žargonu ir sueklia interpretacijų skandalus. Pats eurobiurokratų išlaikymas kainuoja labai daug, taip pat neretai jiems kyla noras pradėti smulkmeniškai reglamentuoti, kaip visi turime gyventi.
Kita vertus, visai neseniai iš Moldovos grįžo du kolegos, kurie stebėjo parlamento rinkimus. Jie papasakojo, kad Moldova nori keistis, tačiau ten atrado tokią situaciją, kuri Lietuvoje buvo prieš kelis dešimtmečius, Sparčiau modernizuojamos kelios sritys, kurias sutiko paremti ES fondai.
Aišku, mes norime lygintis ne su moldavais, bet su vokiečiais, skandinavais, airiais, kurių atlyginimai gerokai didesni ir viešos paslaugos gerokai kokybiškesnės.
Puikiai suprantu, kad ateinantieji keli metai taps svarbiu lakmuso popierėliu. Arba mes (turiu galvoje, politikus) įrodysime, kad gyvenimo gerėjimą gali pajusti visi Lietuvos gyventojai, jog keisis valstybės tarnyba, gerovės elementai atsiras ne tik Vilniuje, bet ir regionuose, arba antieuropietiška retorika sparčiai stiprės ir mes bandysime gyventi, tarsi globalizaciją galima būtų pasirinkti ar atšaukt
Tiesa, yra dar vienas dalykas, kuris pernelyg lengvabūdiškai siejamas vien su pandeminiu nuovargiu. Turiu galvoje, susipriešinimą ir norą įrodyti savo teisumą bet kokia kaina. Akivaizdu, kad negyvensime geriau tol, kol patys nežinosime, ko norime, kai tik džiaugsimės kitų klaidomis ir būsime įsitikinę, kad visi „vagys ir kvailiai“.
Anglų rašytojas Gilbertas Čestertonas rašė, kad vienas iš pasakojimo apie tai, kas vyksta visuomenėje, paradoksų, jog visada daug kalbame apie žmogų, kuris nukrito nuo pastolių, ir tada pradeda atrodyti, kad nėra daugybės kitų, kurie sėkmingai ant pastolių darbuojasi. Todėl ir apima neviltis, jog aplink vien nemokšos ir nevykėliai, nors iš tiesų pasaulis yra daug geresnis, o žmonės – daug geranoriškesni, nei paprastai manome.
