Jiezne atidengiamas memorialas trims XX amžiaus savanorių-kovotojų už Lietuvos laisvę kartoms. Tai, pirmiausia, šimtų laisvės kovotojų atminimas. Paminklai visuomet tik simboliai. Nebyliais istoriškai jie tampa, jeigu būna atitolinti nuo konkrečių asmenybių ir jų veiklos. Yra du žodžiai, kurie neretai painiojami: įvaizdis ir pavyzdys. Įvaizdis – tik pilkas, suprimityvintas istorijos vaizdas, pavėsis kai kuriems politikams, neskiriantiems tikrojo dėmesio istorijai. Pavyzdys – tai visos istorijos spalvos, net kontraversiškos, tarnaujančios visos tautos mentalitetui, pasiekimų ir klaidų analizei, tuo pačiu – žengimui į priekį.
Po mumis – visa Jiezno istorija. Taip galėtume apibūdinti istorinę Jiezno turgaus aikštę. Nuo jos, kaip ir Jiezno miestelio atsiradimo – 440 metų. Ilgą laiką ši aikštė tarnavo tik atvykstančiųjų į Jiezno bažnyčią vežimų pastatymui. Per ją vedė kelias į karčiamą. Pacų dvaro rūmų laikais aikštėje stovėjo lovys baudžiauninkams bausti už prievolių nevykdymą, už pasipriešinimą dvaro pareigūnams, už vagystes.
Kodėl istorinė Jiezno turgaus aikštė neatliko tiesioginės savo paskirties Pacų valdymo metais? Tai atbaugino Jiezno dvarą valdžiusio Kauno seniūno Mikolajaus Andriaus Paco (1684–1710 – valdymo metai) veiksmai, kai jis, statydamas Jiezno dvaro rūmus, naudojo prievartą prieš pirklius, pakeleivius. Keliaujantys per Jiezną buvo gaudomi, iš jų atimamos prekės.
Jie buvo surakinami ir prievarta verčiami dirbti prie statybų. Nors amžių eigoje buvo suteikiamos 1710, 1747 metų privilegijos, jos esminio vaidmens nesuvaidino: baimė paliko įspaudus dešimtmečiams. Niekas nenorėjo tikėti Pacais, jie paprasčiausiai nesilaikė duoto žodžio, ir Jieznas ekonomiškai smuko. O nuostabiausi rūmai tapo ne valstybinės veiklos susibūrimų, o tik keliaujančių iš Vilniaus į Varšuvą nakvynės, pasimaitinimo ir lėbavimo vieta. Reikia istoriją pripažinti be jokių pigių įvaizdžių. Ir pagražinimų…
Vis dėlto, per šimtmetį Jiezno aikštė matė ir vertingų dalykų. Čia buvo apmokomi 1794 m. sukilėliai. Prienų sukilėlių būriui vadovavo airis pulkininkas Nikodemas Midletonas. 1863 m. aikštėje pasirodė sukilėliai, kurie apiplėšę Jiezno valsčiaus rūmus, paėmė antspaudus ir kasą.
Jiezno turgaus aikštė ypač pasižymėjo žmonių gyvumu, ūkininkų ir pirklių žydų prekėmis, panaikinus baudžiavą. Čia 1871 metais vyko pirmasis Jiezno aukcionas, kuriame buvo išpardavinėjimas nužudyto Jiezno klebono Jurgio Sudimto turtas. Į aikštę iš visų pusių žvelgė žydų krautuvininkų, batsiuvių, kepurininkų, siuvėjų langai.
Baudžiavos panaikinimas, žmogaus juridinė laisvė buvo labai svarbi ir reikšminga. 1911 m. baudžiavos panaikinimo penkiasdešimtmečiui Jiezno valsčiaus viršaičio Jono Pempės iniciatyva buvo renkamos lėšos baudžiavos panaikintojo caro Aleksandro II-ojo paminklui pastatyti. Prieš 110 metų jis buvo pastatytas. Išbuvo iki 1925 metų, kada Jiezno savivaldybės sprendimu buvo užkastas po žeme. 1919 m. įsiveržėliai bolševikai ties paminklu palaidojo du nukautus raudonarmiečius. 1950 m. šioje vietoje buvo pastatytas paminklas sovietų idėjų suvedžiotai, paprastai Zarasų apylinkių rusaitei, žuvusiai nuo vermachto kareivių rankos Marijai Melnik. Kur ši statula atsidūrė po Nepriklausomybės atkūrimo, taip ir neaišku. Birželio 23 dieną mūsų mintyse – 1918–1919 metų kovų dėl laisvos Lietuvos savanoriai, 1941 m. birželio sukilėliai, siekę atkurti Lietuvą.
Vienas ryškiausių jų vadovų – Jiezno verslininkas Jonas Acus. Memorialas primena kovojusius už Lietuvos laisvę ir čia pat ant aikštės grindinio niekintus krašto partizanus. Ir 1991 m. krašto savanoriai gynė Lietuvą nuo sovietų agresijos… Norėtųsi, kad šis memorialas Nepriklausomybės aikštėje taptų gyvas: jame būtų skaitomos savanorių ir partizanų pavardės, žydėtų gražiausios gėlės, kad rugsėjo pirmąją ir Valstybės švenčių proga nuolatos būtų padedamos gėlių puokštės. O kas svarbiausia, kad dažniau tarp jaunimo skambėtų konkrečios, paaukojusių savo gyvybes laisvės kovotojų pavardės, jų atmintis. Tai jau tautos, kūrusios gyvenimą savo rankomis, istorija.
Istorikas Vytautas Kuzmickas
