Vilija Čiapaitė
Prienai garsėja nemažu būriu tautodailininkų, kurių darbais žavisi ne tik mūsų krašto, bet ir šalies žmonės. Daugelis jų dirba nesiviešindami, tik karts nuo karto sužinai, jog buvo ar yra eksponuojami jų darbai tai vienur, tai kitur.
Prienų muziejuje jau trejus metus edukacinių programų vadove dirbanti Emilija Petrauskaitė savo austais gobelenais žinoma mažesniam tautodailininkų būriui, tačiau jos darbai tiesiog verčiantys iš koto. Ne visi tai žino, tad pakalbinau ją telefonu.
Augusi apsupta tautodailės auros
Emilija gimė Prienuose. Pasak jos, buvo gana padykusi ir nenuorama. Jai dažnai magėjo patikrinti mamos karolių stiprumą, nukarpyti svogūnų uodegėles ir dar daugiau vaikiškų išdaigų iškrėsdavo. Pati Emilija jau nuo mažens mėgo siūti drabužėlius lėlėms, nes tai buvo tarsi jos kūrybinių minčių realizavimas. Tačiau, kai prisėsdavo stebėti dirbančią prie rankdarbių mamą Vidą Rušėnienę, Emilija būdavo rami. Jos vytelių darbai puošia ne vieno namus ir prieigas. Dažnai atostogauti vykdavo į Anykščius pas tetą. Beje, teta Aldona Rušėnienė tautodailininkė, kuri audimo staklėse oi oi, kokius raštus išausdavo, o Emilija tik stebėdavo ir visa procesą eilutėmis tvarkingai dėjosi į galvelę. Pasak jos, visa, ką išvysdavo, dar gerai įsigilindavo, o kai niekas nematydavo – eksperimentuodavo. Tik rezultatus pamatę artimieji nustebdavo, pasidžiaugdavo ir, be abejo, paskatindavo geru žodžiu.
Mokslo keliai ir nukrypimai
Emilija mokėsi tuomet dar vidurinėje Prienų „Revuonos“ mokykloje. Baigusi ją įgijo dar ir maisto pramonėje konditerės miltininkės specialybę. Tačiau jautė, jog tai ne jos vieta, o ir pagal specialybę gauti darbo nebuvo lengva. Tada labai norėjo studijuoti režisūrą, tačiau įstojo į Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų studijas. Labai norėjo įgyti odos ir polimerinių gaminių dizaino ir technologijų specialybę, tačiau tais metais tos grupės nerinko, tad dėstytoja pasiūlė stoti studijuoti menų ir ugdymo fakultete tekstilės meno specialybę. Prisimena, kad stojimas buvo sudėtingas, nes reikėjo eiti 5 dienas ir kiekvieną dieną po savo pristatytų darbų sužinodavo, ar pateko į kitą etapą. Jau būtent tada sužinojo, kaip reikia matuoti pieštuku, nes tokio matavimo būdo dar nežinojo! Ir štai, ji – studentė! Studijų metus prisimena ir kaip sunkius, bet kartu ir įnešusius daug studentiško gyvenimo subtilybių. Beje, kaip tik besimokant prasidėjo technologijų vajus. Ji bene pirmoji kompiuteriniu programavimu padarė diplominiam darbui eskizą širmai. Po to, baigus mokslus, gimė sūnus. Jam davusi Vytauto vardą sugalvojo jį krikštui aprengti savo kurtais rūbeliais. Taigi ant rėmo išaudė gobeleną, iš jo pasiuvo drabužėlius.
Ir vagys turi sąžinę
Emilija ir toliau kūrė gobelenus, tačiau įsimintina, kad keramiko Gedimino Šibonio nupaišytas gobeleno eskizas ją tarsi užvaldė. Prie jo ji dirbo apie pusmetį ir su juo dalyvavo parodoje, surengtoje vienoje Kauno bažnyčių. Sklaidydama laikraščius, naršydama Facebook sužinojo, jog iš bažnyčios dingo daug daiktų, o tarp jų ir jos gobelenas. Dingus darbui, ji ir daug žmonių pasidalino žinia FB puslapyje ir, ką jūs manot, gobelenas (tik jis) atsirado bažnyčioje.
Darbas muziejuje
Emilija yra puikiai įvaldžiusi ir audimą staklėmis. Pasak jos, labai svarbu ne austi, bet paruošti stakles. Taigi siūlai vytuvais pervejami ant reketuko („krijelio“), o nuo jo – ant judamųjų mestuvų. Metmenys į stakles riečiami trise: vienas laiko nuo mestuvų nuimtą pynę, o kiti du riečia. Po to į stakles kabinamos nytys ir į jas veriami metmenys. Suvėrus nytis veriama į skietą. Baigus verti skietas įstatomas į mintuvus, rišamos pakojos. Ataudams siūlai nuo vytuvų nuvejami į šeivas; jos dedamos į šaudyklę. Taigi, kaip sako Emilija, audėjų žargonu stakles reikia „užtaisyti“, o tai trunka savaitę laiko.
Prieš trejus metus Emilija pradėjo dirbti Prienų krašto muziejuje. Čia ji atrado ne tik stakles, bet ir veda edukacijas vaikams. Pasak jos, vaikai labai smalsūs, ir jai labai smagu juos mokyti. Ji džiaugiasi, kad vaikai – tai būsimoji muziejaus lankytojų karta, kuri ne tik ateis, bet ir atsives draugus, bendraminčius.
Svajonė
Emilija dar turi svajonę, kuriai pasiekti reikia didžiulių materialinių resursų. O ji susijusi su gobelenų restauravimu. Jai tai iššūkis, iki kurio dar reikia ne vieną maišą druskos sulaižyti. Ir ji tam iššūkiui rengiasi. O kada tai pasieks – palikime laikui.
