Vidmantas Venclovas
Prieš šešerius metus su žmona nutarėme, jog palydėti išeinančius ir sutikti ateinančius metus reikia lauke, o kad nesušaltume – įkurti laužą. Ši tradicija prigijo. Laužas liepsnojo ir šiemet žmonos sumūrytame aukure. Vaizdas tiesiog nuostabus, o ugnies liežuviai skleidė šilumą.
Artėjant dvyliktai valandai laužas liepsnojo lyg feniksas, kuris žino, jog tuoj sudegs, bet Naujais metais vėl atgims ir džiugins šiluma.
O kai danguje pasirodė fejerverkai, kurie siuntė žinią, jog prabėgo dar vieni metai ir atėjo laikas užleisti vietą 2021-iesiems, viskas aplink virto tikru stebuklu. Atrodė, jog laikas sustojo, o visos 2020 metų bėdos kažkur pradingo.
Fejerverkai nustojo kilti į dangų, o laužo liepsnelės toliau džiugino ir šildė, lyg sakydamos, jog praeitis ir ateitis – vienos laiko zonos veikėjai.