Vilija Čiapaitė
Prienų krašto muziejuje eksponuojamos dvi parodos – Jono Paršeliūno fotografijos „Pagauti laisvės“ ir respublikinė Tradicinės drožybos paroda, skirta Tautodailės metams. Muziejuje kaskart galima atrasti perlų, kurie mus nukelia į gamtos platybes, tautos istorijos prisiminimų labirintus. Tačiau, kokia istorija be žmogaus rankų prisidėjimo?
Jono Paršeliūno fotografijų paroda „Pagauti laisvės…“
Parodos autorius Jonas Paršeliūnas yra mokslų daktaras, ilgametis Fizikos instituto darbuotojas. Fotografija domėjęsis nuo mokyklos laikų 2009 metais. Jo fotografijos ne tik apie paukščius, bet ir apie žmones. Šį kartą mus jos nukelia į paukščių, plaštakių, mažų ir didesnių vabzdžių gyvenimą. Čia sustabdytose akimirkose gali įsijautęs išgirsti gervių klyksmą, laukinių ančių sujudinto vandens teškenimą, skruzdėlių krebždesį iki paskutinės gyvenimo akimirkos, plaštakių sparnelių plazdėjimą. Daug garsų gali išgirsti savo galvoje ir susivokti, jog Lietuvos gamta mums dovanoja tokias akimirkas ir tokį grožį, kurio nesurasi niekur. Vandens telkiniai, it veidrodžiai, atspindi tai, ko dažnai negali pamatyti paprasta akis, o fotografas, gaudydamas akimirkas nesuvokiamai mus nukelia į ten, kur pulsuote pulsuoja laisvė, grynas oras ir gamtos spalvos.
Prisimenu, kai įsikandusi smilgą gulėjau pievoje, stebėjau vabzdelius. Rankoje laikydama sausą šakelę juos pastumdavau ir žiūrėdavau, kaip jie ropščiasi žolės stiebeliu. Apsivertusi ant nugaros, stebėdavau dangų ir mėlynėje nardančius paukščius. Tada aš jiems pavydėjau, nes, rodės, jie gyvena laisvi, nuo nieko nepriklausomi…
Ir visai nenustebau, kai parodos pavadinimas „Pagauti laisvės…“ mane sužavėjo. Juk gyvenimas toks nenuspėjamas ir tik paukščiai, plaštakės, mažieji vabzdeliai gyvena savo laisvą ir nepriklausomą gyvenimą…
Respublikinė Tradicinės drožybos paroda, skirta Tautodailės metams
Šie metai yra skirti Tautodailei. Ta proga kartu su J. Paršeliūno fotografijomis galima pasidžiaugti ir medžio drožėjų Edmundo Akulausko, Kazio Ramučio Jonaičio, Gedimino Kairio, Sauliaus Čėsnos, Kazimiero Aleliūno, Edvino Burasovo, Vitaliaus Striuogaičio, Audriaus Misevičiaus, Vytauto Sabataičio, Prano Peleckio darbais. Čia gali pamatyti nuostabias verpstes, kubiliukus, medinius šaukštus, „mušalką“ (taip vaikystėje vadinome sviesto muštuvą) ir dar daug grožybių, kurios nukels į lietuvių tautodailės istorinius puslapius.
Visi parodos eksponatai vienas su kitu puikiai dera. O kad pasijustum dar geriau, tyliai vaikščiok ir įsijausk į kiekvieno kūrinio gilią dvasinę ir garsų bei pojūčių gilumą. Tik tada suvoksi, jog ir tu esi tos parodos dalis, kuri įtraukia, supažindina, glumina. O glumina todėl, nes tik tada suvoki, kokia turtinga Lietuva menininkais, garsinančiais, mokančiais išjausti ir pateikti mums.
