Žiniai, kad Jiezno gimnazijoje, vizituodamas parapiją, lankysis JE Kaišiadorių vyskupijos vyskupas Jonas Ivanauskas, dažnas moksleivis neteikė ypatingos reikšmės: gimnazijoje neretai svečiuojasi garbūs žmonės – daugiau ar mažiau įdomūs, labiau ar ne taip labai gebantys bendrauti su auditorija, sudominti jauną, todėl gana kritišką klausytoją. Atvažiuos – išvažiuos… Praėjus keletui dienų po vyskupo viešnagės (ji įvyko balandžio 29-ąją), kiek susigulėjus įspūdžiams, jau galima drąsiai pasakyti: šis susitikimas tikrai neeilinis.
Kaip ir dera, laukiant tokio garbingo asmens, gimnazijoje jau gerą savaitę buvo jaučiamas neramus šurmuliukas. Juk mes – pirmieji, kuriuos, atvykęs į parapiją, aplankys vyskupas. Be to, per penkias su viršum dešimtis metų, kai pastatyta ši mokykla, tokio rango pareigūnas joje lankosi pirmą kartą. Taigi, galvota, repetuota, stengtasi.
Aukštąjį svečią ir jo palydą plojimais sutiko pilnutėlė gimnazijos aktų salė, kurioje susirinko visa bendruomenė: mokiniai, mokytojai, kiti darbuotojai, muzikos mokyklos pedagogai. Svečio garbei pirmą kartą gimnazijos istorijoje atliktas iškilmingas šešių vėliavų: gimnazijos, seniūnijos, Lietuvos valstybinės trispalvės, tautiškojo Vyčio, Europos Sąjungos ir Žemės – įnešimo ritualas. Nuoširdžiai sutiktas, vyskupas J. Ivanauskas atsakė šilta šypsena, maloniais ir paprastais žodžiais. Užuot kalbėjęs galbūt iš anksto parengtus žodžius, jis paprašė mokinius klausti. Kokių tik klausimų nepasigirdo: kur vyskupas gimė, mokėsi, kaip rinkosi profesiją, ar daug metų yra kunigas ir vyskupas, ar sunkus jo darbas… Po keleto dienų paklausti, kas iš to dialogo įstrigo, mokiniai atsakys, kad labiausiai įsiminė vyskupo pasakojimas apie tai, kas pastūmėjo jį į šį nelengvą kelią. Kai Kaune augusį berniuką kartu su kitais pirmajai komunijai slapta (tarybiniais laikais tai buvo draudžiama) rengusi vienuolė paklaususi, kas norėtų užaugęs tapti kunigu, mažasis Jonas atsakęs, kad jis kunigu tikrai nebūsiąs, nes buvo girdėjęs daug pasakojimų apie tai, kaip kunigai persekiojami. Mokytoja vienuolė tada pasakiusi, kad labai paprasta būti Jėzaus draugu tuomet, kai tai niekam nekliūva, ir daug sudėtingiau bei prasmingiau, kai už tai reikia pakovoti. Kitiems įsiminė vyskupo žodžiai, kad kiekvienas darbas sunkus, jei jį atlieki sąžiningai ir atsakingai. Dar kitiems – kad renkantis kunigo kelią jį labai palaikęs tėvas, paprastas giliai tikintis žmogus, davęs sūnui tikėjimo ir pasaulio supratimo pagrindus (būsimojo vyskupo motina mirusi anksti ir, jo žodžiais tariant, laiminusi sūnaus kelią iš aukštai). Prasmingus aukštojo svečio patarimus primins įrašas gimnazijos Garbės svečių knygoje: „<…>Dievo palaimos, žinių troškimo, daug šviesių dienų kuriant savo ir mūsų Tėvynės Lietuvos ateitį“.
Susitikimą papuošė mūsų ir tuo pačiu muzikos mokyklos mokinių koncertas. Nešinas dovanotomis gėlėmis, vyskupas dar ilgokai bendravo su gimnazijos mokytojais, lankėsi pamokose, domėjosi, ko, iš kokių vadovėlių, kaip mokosi mūsų vaikai.
Nors balandžio 29-oji – darbinė JE vyskupo J. Ivanausko vizitacijos diena, ji Jiezno gimnazijos bendruomenei tapo šviesia švente.
N. Kuliešienė, Jiezno gimnazijos mokytoja
