Išsamiausią ir tiksliausią vaizdą apie Jiezno seniūnijos gyvenimą Jo Ekscelencija galėjo susidaryti iš seniūnijos darbuotojų pasakojimų. Tiek seniūnas Algis Bartusevičius, tiek jo pavaduotoja Milda Astašauskienė, socialiniai darbuotojai, žemės ūkio ir kaimo plėtros specialistė Elena Gudonienė ir Darbo biržos poskyrio Jiezne atstovė Kristina Kupnickienė turėjo ką papasakoti įdėmiai jų besiklausančiam vyskupui. Nors buvo išsakyta nemažai problemų, kurių gausu ir kitose šalies vietovėse, tačiau jiezniečiams tikrai yra ir kuo apsidžiaugti bei pasididžiuoti. Viena iš tokių sričių – kultūrinis seniūnijos gyvenimas, kurį trumpai apibūdino Jiezno KLC vadovė Dalia Vertinskienė ir ją atlydėję kultūros darbuotojos.
Vyskupo J. Ivanausko manymu, bėdos ir materialiniai rūpesčiai, dvasios nuosmukis veši daug kur, ir tai yra itin skaudi Lietuvos realybė. Tačiau nuleisti rankų nevalia – vienijantis ir prasmingai bendraujant, sąžiningai atliekant savo pareigas, galima judėti į šviesą, į gerovę, o ypač jei kiekvieną mūsų žingsnį lydės tikėjimas Kristaus žodžiais. Tai yra didžiausia atrama ir postūmis stengtis gyventi kitaip, nes vien bėdų skaičiavimas, grimzdimas į neviltį, nepadės išsklaidyti tamsos.
Žiburėliu gyvenimo tamsybėse Jo Ekscelencija laiko ir pasiaukojantį medikų darbą. Tai jis pabrėžė, viešėdamas Jiezno PSPC, kur jį pasitiko būrelis šios įstaigos darbuotojų, vadovaujamų gydytojo Valdo Oniūno. Nepuolė medikai skųstis ir bėdoti, nors jiems darbo šiais laikais išties gausu. Tačiau, pasak gydytojo Mindaugo Rubiko, kūno negalios yra ne toks didelis medikų rūpestis, kaip dvasios ligos. Tai itin akivaizdu slaugos skyriuje, kuriame nedidukuose kambarėliuose gyvena įvairiaus amžiaus žmonės, vieni pasiligoję dėl metų naštos, kai kurie kiti, jaunesni, dėl netinkamo gyvenimo būdo, ir beveik visi jie – užmiršti savųjų. Gydytojas V. Oniūnas pasidžiaugė, kad šiuos ligonius aplanko ir pradžiugina gimnazijos mokiniai, juos guodžia ir palaiko dvasios tvirtybę ypač čia mylimas klebonas R. Bičkauskas, tačiau niekas negali išdildyti ligonių ilgesio, noro pamatyti vaikus, giminaičius ar senus draugus. Deja, pasak slaugytojų, ypač baisu buvo per didžiąją šeimos šventę, Kūčias. Medikai teigė, jog dar nebuvo tokių metų, kad nei vieno slaugos skyriaus gyventojo nepasiimtų šią dieną į namus jų artimieji…
Ši žinia labai nuliūdino vyskupą J. Ivanauską. Jo manymu, nedidelei Jiezno miesto visuomenei tikrai nebūtų sunku surasti galimybių aplankyti slaugomus vienišus žmones, suteikti jiems džiaugsmo nors ir mažutėmis dovanėlėmis. Paįvairinti šių žmonių buitį galėtų ir verslo įmonės, maitinimo įstaigos, tikrai galinčios pamaloninti senelius gardėsiais, o, svarbiausia, dėmesiu. Kad būtent jo labiausiai trūksta slaugos skyriaus gyventojams, Jo Ekscelencija suprato, lankydamasis palatose, kalbėdamasis su ligoniais. Kai kurie jų, čia gyvenantys 7 – 8 metus, visą tą laiką taip ir nebuvo niekieno aplankyti.
Tikriausiai, nemažai liūdesio į ganytojo sielą įliejo ir viešnagė vaikų globos namuose. Juk vaikai, seneliai ir ligoniai, silpniausioji visuomenės grandis, labiausiai reikalingi meilės ir dvasios šilumos, dažnai atstumiami ir pamirštami. Tad tik džiaugtis reikia rūpestingais, atsidavusiais savo darbui medikais, socialiniais darbuotojais ir pedagogais, narsiai bandantiems išsklaidyti tamsą kaitriais savo sielų žiburėliais. Stiprybės ir Dievo palaimos jiems palinkėjo ir vyskupas J. Ivanauskas.
