Vilija Čiapaitė
Žaluma švytintis Birštonas palaipsniui atgyja. Atgyja ir meno meka – Birštono kurhauzo galerija. Čia šeštadienio popietę pagaliau buvo atidaryta ilgai laukta pirmoji personalinė Remigijaus Janušaičio paroda. Ji mus pasitiko kaip išlaikytas, brandus konjakas. Beje, ši R. Janušaičio paroda, tikrai pirmoji, nes ne kartą buvo bandoma menininką prikalbinti parodyti darbus mums, žmonėms, kurie ne vieną dešimtmetį pažįstame jį kaip dailininką.
Ne paslaptis, jog Kurhauze buvo jo darbų, tačiau jie buvo tarsi jungtis su kitų menininkų arba jo mokinių darbais, o šiandien jis „iššovė“ ir paskleidė mintį apie kūno grožį, apie tai, kas mums teikia ramybės ir grožio pojūčių bangą. Remigijus mums, išsiilgusiems meno, pasiūlė savo darbų ciklą – žmonės ir gyvūnai. Kiekvienas darbas išjaustas, su potekste mintimis pakalbėti, pamąstyti, pajusti. Daugumoje – moterys. Jų kūno grožis suderintas su gyvūnais, su akcentais, kurie verčia mintimis nugrimzti į pasakojimą, kurį menininkas bando mums papasakoti.
Pasak pedagogo, menininko Remigijaus Janušaičio, jis nemokąs rašyti eilių, nemėgstąs daug kalbėti, tad jo darbai, tai kaip pokalbis su kiekvienu. Juk ši paroda – tai įvykis to, kas turėjo įvykti ir pagaliau įvyko.
O kad menininkas moka nebylios kalbos – visiškai neabejotina. Laisva mintis, švelnūs potėpiai, įsigilinimas į kiekvieno kūrinyje esamo gyvūno, daikto, erdvės esybę, suteikia darbams laisvės pojūtį ir nepriklausomybę.
Šaunu, kad savo mokytoją pasveikinti sugužėjo jo esami ir buvę mokiniai, kurie žino, jog bendravimas, buvimas, gauti patarimai kai kuriems suteikė džiaugsmo atsistojus prie balta drobe aptraukto porėmo. Pamokos neįkainojamos, o ir buvimas drauge suteikė dar daugiau minčių ir pagarbos žmogui, žinančiam, kad menas yra gyvenimo siekio mūza su laisvės prieskoniu.
