Petras Navickas
Birštonas man, pagarbaus amžiaus žmogui, ramybės ir tylos oazė. Ve, atminu savo dviratuku, prisisegu jį prie stovo laikiklio ir pėsčiomis varinėju, kaip šešiolikinis. Bet nervino mane tie mocai.. Kai norėdavau pereiti gatvę, kartais turėdavau net ir užsimerkti! Plaukai ir ant galvos, ir kitur pasistodavo iš baimės, kai britvonas pralėkdavo.
Šaunuoliai Birštono valdžios žmogučiai, leidžia įvažiuot į kurortą, o savo dviratę gražuolę pasistačius vaikščiot po ramybe alsuojančias erdves galima be triukšmo. Aš tai per tris valandas apeinu visur, kur tik noriu. Nagi, kiek to Birštono? Šuniui gerai pasivoliot ir viskas. Nu kam tuos birbalus leisti gatvėm lakstyti, dar gąsdinti vaikus ir tokius kaip aš, senukus, ir ypač bobules.
Paklausiau per radiją, kad piktinasi jaunimas, jog uždraudė po Birštoną baikeruotis, o aš visu šimtu procentų UŽ, kad neleistų po centriuką lakioti.
Juokdariai tie baikeriokai. Man net kilo mintis, gal prekybos centrai galėtų į juos įvažiavus leisti apsipirkti. Ot, būtų jaunimėliui šaunu! Palakstytų, pabirbintų. Juk jau vos ne į tualetus su savo mocais varinėt norėtų. Dieve Dieve, kur ritasi pasaulis, pasakytų mano a.a. motulė.
Baikeriai ar kaip ten juos vadina, tegul Lietuvos keliais braukia, o ne mažam kurorte klaidžioja. Juk Birštone garsiau riktelėjus gali ir be telefono apsieit, o čia…
Ve, ir paporinau, kad jau taip.
