Vilija Čiapaitė
Kai Jurgita Rancevienė pranešė, jog gruodžio 18 d. Prienų kultūros ir laisvalaikio centre bus jos paroda – nudžiugau, o kai perskaičiau pavadinimą – laužiau galvą, kur man girdėtas žodis „mutabor“ ir – eureka! Prisiminiau Wilhelmo Hauffo pasaką „Pasakojimas apie kalifą gandrą“.
Jei tu esi meilėje, pritrauksi dar daugiau meilės
Kaip visada, Jurgita Rancevienė moka stebinti savo kūriniais. Šį kartą dar labiau nustebino, nes tarp jos darbų buvo ir šiais, 2019 metais, Pasaulio kultūros kongreso apdovanotas sidabro medaliu Tokijo metropoliteno meno muziejuje, 21-oje tapybos bei kaligrafijos parodoje. Dar kitas – bronzos.
Visi menininkės darbai labai iškalbingi ir spalvingi. Kaip parodos atidarymo metu pasakė menotyrinininkė Vilma Kilinskienė, Jurgitos kūriniai labai išskirtiniai tiek tematika, tiek spalvų palete. Jos darbuose dominuoja ryškios spalvos, kas mūsų menininkams kol kas labai atsargi tema.
Pasižvalgius parodoje, pajunti magišką galią, kurią į darbus įliejo menininkė, jos aštrią mintį, nuklydimus į senus senus laikus, kuomet žmonijos pasąmonėje egzistavo mitinės būtybės. Jurgita tarsi sujungė viso pasaulio mitinių būtybių pavidalus, kuriuos savitai įsivaizdavo, suteikdama jiems naujas prasmes irkontekstus.
Paroda – tarsi fejerverkas
Įžengus į ekspozicijų salę pajunti pakylėjimą. Spalvos, kurios dominuoja menininkės darbuose, tarsi fejerverkas, nuneša į neatrastus akiai spalvų labirintus. Kiekvienas savaip žavi, pritraukia, verčia analizuoti. Žaidimas spalvomis kiekvienam darbui suteikia savotiškumo, spindesio.
Stebi darbus ir bandai suvokti kiekvieno energetinę galią, stiprybę.
Autorė prisipažįsta, jog jai labai patinka jaučiai, gal dėl to beveik kiekviename darbe gali pamatyti šiuos mistifikuotus gyvūnus. Tačiau vienas paveikslas pritraukia tuo, jog jame daug įvairių išraiškų veidų, kurie susilieja rožiniame ir raudoname fone. Tai visiškai kitokia minties išraiška.
Apie autorę
J. Rancevienė 1994 m. baigė Birštono vidurinę bei keturmetę Birštono dailės mokyklą, 1998 m. – J. Vienožinskio kolegijos menų fakultetą, dailiosios odos specialybę.
Baigusi studijas 1996–2008 m. dailininkė nuolat dirbo vienuolikoje periodinių leidinių vaikams menine redaktore, komiksų, tekstų bei pasakų vaikams autore. 2008–2011 m. – žurnalistė ir fotožurnalistė periodinėje spaudoje.
Šiuo metu dailininkė ne tik aktyviai tapo, bet ir iliustruoja knygas vaikams bei dirba menine knygų redaktore. Nuo 2010 iki 2018 metų dailininkė iliustravo 14 knygų vaikams. Ji ir reprezentacinės knygos suaugusiesiems „Tai Lietuva“ dailininkė bei meninė redaktorė (2013 m. leidykla „Terra Publica“).
Taigi Jurgita Rancevienė augo Birštone, dažnas svečias buvo Prienuose. Dabar savo kūrybines dirbtuves turi Kaune. Čia ji gyvena su šeima, kuria, iliustruoja knygas. Darbas, kurį ji dabar dirba, labai neįprastas. Jos pomėgių yra daug. Menininkė prisipažįsta, kad kasdien nesėdi prie drobės. Tapo, kai minties ir energetikos blyksnis suteikia jėgos ir minties tyrumo. Tada jau dirba ilgai ir neatitiesdama nugaros. Tai Dievo dovana, nes jos darbuose nepamatysi kūrybinių kančių.
Ji dalyvavo tarptautinėse parodose Niujorke (JAV), Jerevane (Armėnija), Romoje (Italija), konkurse Londone (Jungtinė Karalystė), pleneruose Ukrainoje, Lenkijoje ir Indijoje. Be abejo, jos buvimas kitose šalyse suteikia darbams dar daugiau šarmo, minčių ir naujų kūrybinių idėjų, tačiau visada išlieka elementai, susiję su mitologija. O tai jos darbams suteikia neabejotino išskirtinumo.
