Jonas Kavaliauskas
Lietuvis lieka lietuviu. Dėl žemės skundė brolį, kaimyną, o paskui ir pats likdavo be jos. Todėl nieko naujo, kad keturių asmenų šeima toliau lieka uždara savo sklype ir turi laukti malonės iš kitų, kad leistų išvažiuoti arba parvažiuoti į savo sklypą.
Kur nepasuksi, visur popierius svarbiau nei žmogus. NŽT Birštono ir Prienų skyriaus vedėja Vilma Aleknavičienė tvirtina, jog tarnyba pasiruošusi nubraižyti kelią link sklypo ten, kur bus sutarta.
Tik va, negaliu suprasti, kodėl ši problema iki šiol išspręsta. Visi kalba, jog 1,32 ha trapecijos formos valstybei priklausanti žemė, kurios pakraštyje nuo kolūkio laikų realiai egzistavo privažiavimas prie minimo sklypo, o dabar dėl jos vyksta teisminiai ginčiai, tapo labai svarbiu objektu, nes susikirto šio krašto žemėse dirbančių ūkininkų interesai.
Interesai, bet, kur jų nebūna. Visgi neaišku, kodėl 2016 metais, kai šis žemės lopinėlis buvo atiduotas laikinai naudotis vienam iš ūkininkų, prieš tai nebuvo nubrėžtas kelias šeimai? Kodėl NŽT kasmet pratęsia laikiną šio sklypo naudojimo terminą, bet nesprendžia problemos su keliu?
Kodėl nuo 2010 metų NŽT vietinis skyrius negavo nei vieno rašto iš Savivaldybės administracijos su prašymu išspręsti keturių asmenų šeimos problemą?
Iš tiesų, logiškų atsakymų į pateiktus klausimus neturiu, nes, mano manymu, šios problemos neturėtų būti.
Ir dabar pradedu suprasti, kodėl toks žemas pasitikėjimo valdžia lygis!
