Ar gimnazija taps tuo tautos židiniu, kuriame kurstoma tautos dvasingumo liepsna?

2013-ieji Kauno ,,Saulės rūmų jubiliejiniai metai :švenčiame pastato šimtmetį ir gimnazijos įsteigimo devyniasdešimtmetį. Minėti tokias garbingas sukaktis-didelė mūsų kartos garbė, atsakomybė ir įsipareigojimas. Atsigręžus atgal ir pavarčius šalies bei gimnazijos istorijos puslapius galima pastebėti, kad ugdymo turinys buvo formuotas remiantis savo krašto nacionaline specifika, itin pabrėžiant tautos dvasines vertybes, visuomeniškumą, asmenybės tarnavimą tautai. Nepalankiomis kraštui politinėmis ir ekonominėmis sąlygomis reikėjo pradėti kurti savo švietimo sistemą, kuri turėjo įveikti senosios rusų mokyklos įtakos palikimą ir kurti naują tautos kultūrą ir europines švietimo tradicijas atitinkančią mokyklą. „Viduriniosios mokyklos reformavimas keitė požiūrį į ugdymo tikslus bei uždavinius, sąlygojo nuolatinį mokymo turinio ir proceso atsinaujinimą, formavo teorinę ir praktinę ugdymo patirtį, plėtojo pedagoginę mintį”[1]. Imta daugiau dėmesio kreipti  į mokomosios medžiagos didaktinę ir auklėjamąją reikšmę, kai mokymo ir auklėjimo pagrindas – moksleivių savarankiškumas ir kūrybingumas, pasiekiamas per praktinę veiklą. Iškeliama tautiškumo problema, kuri ypač svarbi  šiandien. Tad pasukime laiko ratą atgal ir pažvelkime, kas vyko prieš šimtą metų, kaip kūrėsi ,,Saulės“ rūmai.

Kauno ,,Saulės“ gimnazijos istorija sena ir garbinga. Ji siekia 1905 metus, kai caras Nikolajus išleido manifestą, suteikiantį žmonėms teises kurti įvairias draugijas. Tokia situacija pasinaudojo grupė kunigų, kurie įkūrė katalikišką švietimo draugiją ir nusakė pagrindinį jos tikslą – rūpintis mokytojų kursais ir pradžios mokyklų steigimu. Ši draugija per septynerius metus visoje Lietuvoje įkūrė apie 60 pradžios mokyklų bei kursų suaugusiems. Pats svarbiausias draugijos darbas – ,,Saulės“ rūmų statyba Kaune. 1913-aisias rūmai buvo baigti statyti. Lietuvoje tai buvo pirmieji rūmai, pastatyti už visuomenės lėšas. Netrukus juose įsikūrė penkios švietimo įstaigos: mokytojų kursai, vėliau pavadinti ,,Saulės“ mokytojų seminarija, Mergaičių progimnazija, ,,Saulės“ pradžios mokykla, Šv. Kazimieros seserų kongregacijos pradžios mokykla bei darželis. 1919 metais ,,Saulės rūmuose buvo atidaryta pirmoji Lietuvos muzikos mokykla. Kadangi ,,Saulės“ švietimo draugija buvo katalikiškos pakraipos, talkinti ji pasikvietė Šv. Kazimiero seserų kongregacijos vienuoles. Joms padedant, 1923-iaisiais ,,Saulės“ rūmuose buvo įkurta pirmoji Lietuvoje Mergaičių progimnazija, kuriai 1926 metais suteiktas ,,Saulės“ mergaičių gimnazijos vardas. Nuo 1930-ųjų gimnazija pavesta globoti Šv. Kazimiero seserų kongregacijai. Pirmoji Mergaičių gimnazijos direktorė buvo sesuo kazimierietė Margarita-Katerina Milevičiūtė, kuriai vadovaujant susiformavo gimnazijos pagrindai. Čia daugiausia mokytojavo vienuolės. Buvo samdomos ir pasaulietės mokytojos, tačiau jos negalėjo būti klasių auklėtojomis. Mergaičių gyvenimas gimnazijoje buvo gana reglamentuotas. Kad jos per daug nenukryptų nuo griežtos dienotvarkės, šalia gimnazijos įsikūrusio mergaičių pensiono buvo įrengti ir seserų kambariai. Gyvenimas gimnazijoje buvo gana įvairus bei prasmingas: gimnazija turėjo savo chorą, veikė įvairūs būreliai, buvo organizuojamos šventės, sporto varžybos, įvairūs susitikimai. Dažni svečiai buvo arkivyskupas J. Skvireckas, kunigai Maironis ir Vaižgantas, kiti bažnyčios hierarchai. ,,Saulės“ gimnazijoje mokėsi įvairių socialinių sluoksnių mergaitės – nuo aukštų valstybės pareigūnų dukrų iki neturtingų tėvų mergaičių. Kai kurioms šeimoms, pavyzdžiui, mokytojų, savanorių, kovų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę dalyvių vaikams už mokslą nereikėjo mokėti arba mokestis buvo sumažintas perpus. 1937-1938 metais gimnazijoje mokėsi apie 500 moksleivių. Tuo metu gimnazija jau turėjo sukaupusi turtingą biblioteką, specializuotus kabinetus, buvo pastovi mokymo sistema. Deja, 1940-iaisias gimnazijos padėtis, kaip ir visoje Lietuvoje, labai pasikeitė. Prasidėjo okupacinis laikotarpis. Vokiečiai perėmė pastatą ir įkurdino jame karo ligoninę, kuri tarnavo ir sovietinei valdžiai. Tuo metu visos vienuolės buvo atleistos, o gimnazija, pakeitus ją į mokyklos statusą, buvo perkelta į Aklųjų kombinato pastatą Savanorių prospekte. Pradžios mokyklos mokinukai buvo išsklaidyti po kitas pradines mokyklas. Į senąjį pastatą mokiniai sugrįžo tik 1947 metais.

Sovietiniais laikais gimnazija prarado ilgus metus puoselėtas senąsias tradicijas ir buvo priversta laikytis sovietinės ideologijos. Tačiau gyvenimas nesustojo. Gimnazija vadinosi Kauno VIII-ąja vidurine mokykla, o vėliau – J. Aleksonio vidurine mokykla. 1962-aisiais metais mokykloje buvo įvestas sustiprintas matematikos ir fizikos mokymas, įkurti nauji atskirų mokymo dalykų kabinetai. Mokykla įsitraukė į gamybinį mokymą ir tapo pirmąja švietimo įstaiga, kurioje buvo pradėti dėstyti informatikos pradmenys. 1972 metais buvo pastatytas priestatas ir įrengta nauja aktų salė. Ypač svarbią reikšmę mokyklai turi direktorė Aldona Sellienė, kuri gimnazijai vadovauja nuo 1979 metų iki šiol. Prasidėjus tautiniam atgimimui, direktorės iniciatyva 1989-aisiais mokykla atgavo ,,Saulės“ vardą, o 1993-iaisiais išimties tvarka buvo sugrąžintas gimnazijos statusas. Pasikeitus krašto situacijai, į gimnaziją vėl sugrįžo buvusi simbolika ir mokinių uniformos: mergaičių bordo spalvos, o berniukų pilkos  spalvos kostiumai.

Manome, kad gimnazijai „Saulės“ vardas  duotas neatsitiktinai. XIX amžiuje, formuojantis nacionaliniam sąmoningumui, Saulės simbolis turėjo tautinio atgimimo prasmę. Juk neatsitiktinai lietuvių poezijoje saulė yra vienas ryškiausių jo įvaizdžių, o pirmasis lietuviškas laikraštis buvo pavadintas ,,Aušros“ – tekančios saulės – vardu. Pratęsiant šią simbolinę prasmę, kuri atitinka ir ,,švietimo“ sąvoką, po nepriklausomybės atgimimo ,,Saulės“ vardu buvo pavadinti ir naujai pastatyti rūmai, o vėliau ir Mergaičių gimnazija. Kiekviena iškilesnė data yra susijusi su istorijos paminėjimu, o ,,Saulės“ gimnazija, menanti senus istorinius laikus, tikrai turi ką prisiminti.

Šiandien mes, „Saulės“ bendruomenės nariai,gyvendami modernybės pasaulyje, kuriame nuolat didėja turto ir galios kontrastai, stengiamės konkrečiais darbais įprasminti praeities idėjas. Juk svarbiausia- noras išlikti, troškimas ir valia prasmingai gyventi, iš  kartos į kartą perduodant tai, kas geriausia ir kas buvo mums iš pačių istorinio laiko gelmių perduota. Pasitikdami jubiliejų didelį dėmesį skyrėme gimnazistų popamokinei veiklai. Tai labai svarbi moksleivių užimtumo sritis, suteikianti galimybes atsiskleisti jų gabumams, leidžianti pagilinti ir praktiškai panaudoti žinias, įgytas pamokų metu. Tai nusakyta ir valstybės edukacinėje strategijoje. Popamokinė veikla taip pat yra neatsiejama moksleivio asmenybės ugdymo dalis, stiprinanti savarankiškumą, kūrybiškumą, iniciatyvumą, pilietiškumą, lavinanti vaizduotę, komunikabilumą. Popamokinė veikla atlieka ir prevencines funkcijas – padeda apsispręsti ir pasirinkti  tinkamą veiklą.Tai ir mokinių tarybos organizuota Mokytojų dienos šventė „Byla Nr. 90-100“. Išmoningos sveikinimo kalbos, kūrybiški pasirodymai visus pradžiugino ir nustebino. Daina, šokis, muzika, žodis, sceninis judesys lydi mūsų gimnazistus visur ir visada, džiugindami ne tik moksleivius, mokytojus, bet ir tėvus, miesto bendruomenę. Mokinių labdaros koncertas tėvams „Šimtmečio saulei tekant“, kūrybinis meno projektas „Mes– šimtmečio vaikai!“ miesto erdvėje- prasmingos ir visų laukiamos šventės, parodančios moksleivių brandumą ir pilietiškumą. Gimnazistai ne tik kūrybingi, bet ir daug pasiekę įvairiose sporto šakose. Jau tradicija tampa sporto šventė „Sugrįžk į mokyklą!“Tai draugiškos varžybos su gimnaziją baigusiais absolventais.Susitikti, nuoširdžiai pabendrauti su mokytojais, buvusias mokiniais, dabartiniais gimnazistais visiems didelė ir graži šventė.Tikrai norėtųsi, kad ir po šimto metų „Saulės“ rūmai būtų ne tik pastatas, bet ir jame esantys nuoširdūs žmonės, tęsiantys ir kuriantys tradicijas. Pavasarį bendruomenė jubiliejui pasodins medelių ir įkurs „Saulės“ gimnazijos „Šimtmečio parką“, o 85-oji abititurientų laida ( gimnazija yra išleidusi 84-ias gimnazistų laidas, šiais, 2013-aisiais, gimnaziją baigs 85-osios laidos abiturientai) atidengs stogastulpį prie gimnazijos pastato.Vyks viktorinos, susitikimai su buvusiais mokiniais, integruoti užsiėmimai burs bendruomenę į vieningą šeimą ir skatins visus bendrauti ir bendradarbiauti. Kuriamas radijo laidų ciklas, jubiliejinis gimnazijos laikraščio „Vivat sol” numeris, skirtas istorijai prisiminti ir dabarčiai įprasminti, suteiks galimybę gimnazistams tapti korespondentais ir žurnalistais ir taip prisidėti prie gimnazijos vardo garsinimo šalyje ir pasaulyje. 2013-ųjų metų balandžio 26-ąją ir 27-ąją dienomis vyks iškilmės, skirtos dviems garbingiems gimnazijos jubiliejams paminėti. 26-ąją dieną 12.00 valandą – Šventos Mišios Kauno Paminklinėje Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje už mirusius, buvusius ir dabartinius bendruomenės narius; 13.00 valandą – svečių registracija gimnazijoje, bus galima aplankyti gimnazijos sporto salėje eksponuojamą parodą ,,Kauno ,,Saulės“ gimnazijos istorijos raida po ,,Saulės“ gimnazijos skliautais“. Paroda bus eksponuojama sektoriais: Mokyklos istorijos žingsniai- žvilgsnis į mokymo istoriją – mokykla nuotraukose; Mūsų sėkmės kelias – apie bendruomenės, mokytojų ir mokinių pasiekimus; Kūrybingas mokytojas – mokyklos ašis–mokytojų leidiniai; Per sportą į pilietinę kultūrą – sporto tradicijos, geriausi sportininkai ir pasiekimai; Neformalusis ugdymas – mokinių saviraiškos priemonė– šokių kolektyvų, chorų, ansamblių, teatro trupės istorija, pasiekimai, konkursų, švenčių akimirkos; Verslumas – tai siekimas naujų idėjų– mokomųjų bendrovių stendai apie kūrimosi istoriją ir veiklą; Gerumo niekada nebūna per daug – gerumo, labdaros akcijos, ateitininkų, maironiečių veikla. Na, o jubiliejų užbaigs gruodžio mėn.vyksianti respublikinė konferencija „Kauno „Saulės“ gimnazija Lietuvos „Saulės“ švietimo draugijos kontekste“, skirta „Saulės“ švietimo draugijai ir jos įsteigtom mokyklom, jų bendruomenėms bei gimnazijos istorijos leidinio „Kauno „Saulės“ gimnazijos istorija“ pristatymui. Kaip matome, būti žmonėmis savo tautoje- ne duotybė, o kantrus , kūrybiškas ir kruopštus darbas- tai surinkti, paruošti ir išspausdinti leidiniai: „Kauno „Saulės“ gimnazijos istorija“, almanachas„Kauno „Saulės“ gimnazijos absolventai ir jų mokytojai“, kūrybinis foto albumas„Šimtmečio žiedas: vilties ir meilės žodžiai „Saulės“ gimnazijai“, reprezentaciniai stendai „Gimnazijos direktoriai”, „Saulės” rūmai: vakar ir šiandien”. Gimnazijos bendruomenės pagrindinė nuostata – suteikti jaunam žmogui išsilavinimo kokybę, per veiklą ugdyti dorą, sąžiningą, laisvą, kūrybingą, atvirą, iniciatyvų pilietį. Kaip žymus politikas, filosofas, kultūros teoretikas ir kritikas L.Donskis pastebi, jog jaunystė- laikinoji gamtos kaukė, meistriškai paslepianti žmogaus veidą. Jai prabėgus atsiveria tikrieji mūsų bruožai. Tauta- tai karta, su kuria mus sieja bendri pasakojimai, vaidmenų ir dainų tekstai, humoras, visa kita- internetas, socialiniai tinklai, televizija- tuštuma.Tad gimnazijos bendruomenės tikslas labai svarbus ir prasmingas- burti bendraminčius į vieną darnią šeimą, kurią vienija gražūs prisiminimai, kūrybinga veikla, džiaugsmo, liūdesio, susimąstymo akimirkos, be kurių neįsivaizduojame tikro, dvasingo žmogaus gyvenimo.

Tautos  kalba, istorija ir tradicijos tai yra tie „deimantai, kurie tautos kūrimo darbe turi pirmaeilės reikšmės, kad užtikrintų ateity tautai vienybę ir gyvavimą“. Šie elementai privalo būti „tautinio jaunuomenės auklėjimo pagrindas“[2].Norint šias pažangias tautines idėjas taikyti dabartinėje gimnazijoje, reiktų atsižvelgti į šių dienų objektyvias vaiko auklėjimo sąlygas šeimoje, ugdymo uždavinius, švietimo sistemos ir mokyklų valdymo pobūdį, mokymo statusą ir kt. Poetas M.Martinaitis pastebėjo, kad šiuolaikinis jaunimas „pradeda gyventi kiek kitoje kultūrinėje ir informacinėje erdvėje“, kurią veikia naujos įtakos, papročiai, gyvenimo būdas. O tai jauniems žmonėms, giliu poeto įsitikinimu, „neturintiems kitokios patirties, yra lyg savaiminė brendimo erdvė“. Matome, kaip veržiasi „vakarietiškos atliekos ir kultūros šiukšlės“, ir nežinome, ką daryti, nes neturime išsiugdę „kultūrinio imuniteto“[3], savų nuostatų.  Praeities  kultūra vis labiau pradedama suprasti tik kaip tautos palikimas, protėvių gyvenimo būdas, muziejinė savastis.“[4] Šiandieninė medžiaga, kurią skaito ir stebi mūsų vaikai, atspindi tautos sielą, jos būdą, pažiūras, tikybą, papročius. Juk iš to, kas yra dabar, gimsta ateities vizija ir realybė, o kokia ji bus, priklausys nuo mūsų-Lietuvos šviesuolių, iš kartos į kartą perduodančių tai, kas geriausia, ir kuriančių,  auginančių sąmoningus,  pilietiškus, kūrybingus,  nestandartiškai mąstančius,  mylinčius,  save ir kitus gerbiančius jaunus žmones. Kyla klausimas, ar mokykla, kurią kūrė ir puoselėjo žymi pedagogė Meilė Lukšienė, taps tuo tautos židiniu, kuriame kurstoma tautos dvasingumo liepsna?

Audronė Kondrotienė, Kauno „Saulės“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė

Dalia Juodenienė, Kauno „Saulės“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė