Jolanta Milišauskaitė
Paprastai per 3 savaitgalio dienas pristatanti apie 20 kolektyvų. Foto: R.Neverbickas
Buvo, – 1980 m. lapkričio 1, 2 d. nuvilnijo pirmasis Birštono džiazo festivalis. Tokio didžiulio kultūrinio reiškinio trisdešimtmetį žymintys metai pasibaigė taip ir nesulaukę deramo dėmesio. O juk festivalis, prasidėjęs 1980 m. Vėlinių dienomis, o nuo 1982 m. vykstantis poriniais metais paskutinį kovo savaitgalį, tapo ne tik Lietuvos džiazo Meka, bet ir keitė keleto kartų likimus, atverdamas laisvės ir dvasingumo horizontus.
Apie Birštono džiazo festivalį žino visi bent kiek besidomintys muzika, daug informacijos galima rasti festivalio internetiniame puslapyje, tačiau niekur nerasi paaiškinimo kodėl būtent šis festivalis taip traukia klausytojus ir atlikėjus .
Šimtai klausytojų galėtų papasakoti unikalias istorijas bei savąsias festivalių versijas, atradimus muzikoje ir gyvenime.
Lietuvių džiazo muzikantams festivalis lyg gimti namai – visada visi stengiasi sugrįžti į šią sceną ir salę, prisiminti debiutų ar pirmųjų pasirodymų jaudulį, pristatyti naujas programas, susitikti su kolegomis, bendraminčiais ir, aišku, išgirsti naujus jaunuosius talentus. Čia visada laukiami visi.
Taigi kalbinu Zigmą Vileikį, Birštono kultūros centro direktorių. Žmogų, kukliai vadinantį save festivalio organizatoriumi.
– Papasakokite, prašau, apie pirmojo Birštono džiazo festivalio, vykusio 1980 m. lapkričio 1, 2 dienomis, organizavimą, apie tai kaip gimė pati festivalio idėja ?
– Pati festivalio idėja tarp muzikantų “sklandė” seniai. Juk pirmasis džiazo festivalis Lietuvoje buvo surengtas jau 1968 m. Elektrėnuose, tačiau dėl įvairių sunkumų ši graži idėja pratęsta nebuvo. Nuo 1977 m. džiazo muzikos entuziastai Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje brandino mintį atgaivinti džiazo festivalį Lietuvoje.
Po studijų Klaipėdoje 1980 m. sausio mėn. pradėjau dirbti Birštono kultūros skyriaus vedėjo pareigose, o tų pačių metų gegužę Palangoje fesivalyje Baltijos jaunystė sutikau šviesios atminties Liudą Šaltenį, kuris „išmetė idėją”, jog klajoja mintis surengti džiazo festivalį. Aš pasiūliau jį daryti Birštone, pažadėjau išspręsti visas organizacines problemas, gauti visus leidimus.
– Juk tada buvo labai sudėtingi laikai ypač tokiai laisve alsuojančiai idėjai, o ir kiek Jums tada buvo metų ?
– Man buvo 25 metai. Padaryti ką nors peržengiančio leistinas ribas gali tik jauni žmonės – jie dar nieko nebijo. Kai šį sumanymą pristačiau tuometiniam Birštono vykdomojo komiteto pirminikui, jis paklausė : „o kas tas džiasas ? Aš atsakiau, kad tai tokia tyli ir rami muzika, kurią groja tamsoje. Matyt, kad tuometinei valdžiai tai pasirodė žymiai mažesnė blogybė negu triukšmingas rokas, nes žodinį leidimą rengti festivalį gavau. Aišku, viską dar reikėjo derinti ir Prienų partijos komitete, ir Vilniuje kultūros ministerijoje, kultūros ir meno valdyboje. liaudies kultūros centre. Buvo daug kuriozų.
– Buvo 1980 m. Miestelyje, kuriame nebuvo ne tik džiazo muzikantų, bet ir klausytojų Jūs pradedate įgyvendinti džiazo festivalio idėją, pasirinkdami Vėlinių datą ? Ką Jūs sau galvojote ?
– Šypsosi. Vėlinių datą pasirinkome tik dėl to, kad mums reikėjo „stogo“, kokios tai svarbios politinės rubrikos, o lapkričio 1d. buvo Pasaulinė jaunimo diena , – tad festivalį paskyrėme jai ir TSKP XXVI suvažiavimui. Tokie buvo laikai. Tiesiog labai norėjosi įgyvendinti džiazo festivalio idėją, kurios bacila užsikrėčiau dar studijuodamas Klaipėdoje ir bendraudamas su džiazo muzikantais. Aišku, rengti džiazo festivalį miestelyje, kuriame tuo metu gyventojų skaičius nesiekė trijų tūkstančių ir vyko tik tradicinė kultūrinė veikla buvo iššūkis. Dabar jau tradicija yra tai, jog 3,2 tūkstančio gyventojų teturinčiame miestelyje kartą per 2 metus džiazo klausosi bemaž tiek pat – 3,5 tūkstančio džiazo klausytojų!
– Pirmąjame Birštono džiazo festivalyje prizus žiuri teikė vertindama muzikantų grojimą festivalio metu. Dabar festivalio Grand Prix teikiami atsižvelgiant į muzikantų nuopelnus lietuviškam džiazui ?
– Taip. Birštono džiazo festivalio Grand Prix, savotiškas Lietuvos džiazo „Oskaras“, suteikiamas už svariausią indėlį į Lietuvos džiazą. Jau 16 garsių Lietuvos dailininkų sukurtų Grand Prix turi savo šeimininkus, 2012 m. labiausiai Lietuvos džiazui nusipelniusiam džiazmenui bus įteiktas 17-asis.
– Pirmame Birštono džiazo festivalyje iš aštuonių kolektyvų septyni buvo lietuviški. Svečio teise naudojosi tik T. Naisas iš Talino . Suprantama, jog „geležinės uždangos“ metais pasikviesti užsienio džiazo atlikėjus buvo utopija. Dabar, kai galima nupirkti bet kokią užsienio žvaigždę, Jūs liekate ištikimas lietuviško džiazo propagavimui bei visuomet ieškote jaunųjų Lietuvos džiazo atlikėjų. Ar tai laikote Birštono džiazo festivalio misija ?
– Taip. Didžiausią festivalio programos dalį sudaro Lietuvos džiazo muzikantai, tad Birštono džiazo festivalis tarsi veidrodis atspindi Lietuvos džiazo veidą – čia groja ir džiazo scenoje debiutuojantys, ir jau tarptautinio pripažinimo pasiekę muzikantai, kuriems kadaise Birštono scena tapo tramplinu į didžiąsias, tarptautines džiazo scenas. Birštono džiazo festivalio scena atvira ne tik brandiems, garsiems šalies džiazmenams, bet ir jauniems debiutuojantiems muzikantams. Suteikti festivalio sceną jaunimui, su puikiu įgarsinimu bei scenografija, visada laikiau Birštono džiazo festivalio priederme.
– Džiazo muzikantai ir klausytojai, dalyvaujantys Birštono džiazo festivaliuose, vienbalsiai akcentuoja nepakartojamą šio festivalio atmosferą, aukščiausios prabos scenografiją, atributiką, kūrybiškumą net mažiausiose smulkmenose. Kaip pavyksta tai visada išlaikyti ?
– Jau ir pirmajame festivalyje galvojome apie scenografiją, – tais visuotinio deficito metais polietileno plėvelė buvo pagrindinė medžiaga, įkūnijusi stenografinius sumanymus . Tai išlaikyti padeda rengėjų nuostata – „scena skirta menui“, todėl čia neperskaitysite rėmėjų vardų (tam skirtos kitos erdvės), o scenoje esanti scenografija yra unikalus meno kūrinys, kuriantis erdvę čia skambančiam džiazui, o kartais net suteikiantis papildomų kūrybinių impulsų. Nuo pirmojo festivalio jo atributiką kuria dailininkas R.Kepežinskas, metai iš metų festivalio ženkle išradingai eksploatuojantis muzikos instrumentų temą. O atvykusius klausyti džiazo tradiciškai pasitinka džiazo foto paroda.
– Birštono džiazo festivalio gimtadienis per Vėlines, atrodytų, nieko gero nežadėjo. Dideliam visų džiazo muzikantų ir klausytojų džiaugsmui festivalis jau tapo kultūriniu reiškiniu. Ką jaučiate ir galvojate Jūs, vienas iš festivalio sumanytojų, žmogus, trisdešimt metų organizuojantis ir puoselėjantis šį unikalų festivalį ?
– Jaučiu pasididžiavimą, kad mes tai padarėme ir kad festivalis kas du metai įvykdavo visada, net ir sudėtingiausių istorinių įvykių metais. Džiaugiuosi, kad Birštono džiazo festivalis ne tik seniausias, bet ir demokratiškiausias Lietuvos džiazo forumas, pristatantis pačius įvairiausius Lietuvos džiazo aspektus, žanrų krypčių ir stilių įvairovę: nuo diksilendų iki šiandieninio džiazo eksperimentinių, novatoriškų ieškojimų. Talpi ir jo programa – tikras džiazo maratonas, paprastai per 3 savaitgalio dienas pristatanti apie 20 kolektyvų.
Birštono festivalis turi tarptautinį rezonansą – jis žinomas Europoje, į jį suvažiuoja kitų festivalių rengėjai, prodiuseriai, menedžeriai, kitų šalių džiazo kritikai ir žurnalistai. Festivalį nuolat filmuoja bei įrašinėja Lietuvos televizija ir radijas, tokiu būdu dokumentuodama Lietuvos džiazo istoriją. Festivalio radijo ir TV įrašai yra bene išsamiausias Lietuvos džiazo istorijos dokumentas.
lrytas.lt
