Vilija Čiapaitė
Sekmadienio pavakarys Birštono kurhauze kvietė užeiti ir pasidžiaugti birštonietės Vedos Martinaitienės tapybos ir simegrafijos darbų paroda „Kelias į save“. Lauke nuo troškulio pasišiaušę medžiai, nubalę žolės stiebai, o parodoje – ištisa spalvų paletė… Išdidžiai žaliuoja Vedos rankose laikytu teptuku sušukuoti medžiai, pražydinta ir it po lietaus atgaivinta žydinti pieva, o pačiame kampe įsprausta ramybės oazė, kur gali mintimis nukakti į nebūtį, į nueitą gyvenimo kelią. Kai kuriuose darbuose menininkė tarsi išsakė mintį apie išsiilgtą lietaus ir daiktų ryšį, kuris pasirodo linksma spalvų gama.
Portretai, kuriuos nutapė Veda, taip pat atspindi žmonių vidinę ramybę, vidinį pasaulį…
Kitoje salytėje – simegrafijos darbų ciklas „Žvaigždė žvaigždūnė“. Tai siuvinėjimo ant popieriaus kūriniai, kuriems ypač svarbus kruopštumas ir tikslumas. Vien tik žodis „simegrafija“ sako, jog atliekant tokius darbus būtina simetrija ir grafika.
Apie autorę
Veda Martinaitienė gimė Vištytyje, tačiau jau per 50 metų gyvenanti Birštone drąsiai gali save vadinti birštoniete. Čia ją subrandino puiki miesto atmosfera, gamtos nenuspėjamumas. Tad galiu drąsiai teigti, jog tai ir turėjo įtakos Vedos potraukiui į meną. Prieš 20 metų atradusi kūrybos siekį ieškojo savęs įvairiose technikose: skiautiniuose, makramė, batikoje ir kituose rankdarbiuose. Be abejo, ją sužavėjo karpiniai, simegrafija. Tačiau jos paskutinis pomėgis – tapyba. Pamokoms pas Remigijų Janušaitį Veda tuomet sau paskyrė šventinius vakarus. Pasak jos, vaikai užauginti, ir laikas atiteko jos pomėgiui.
Dažnai Veda atsistojusi prie baltos drobės nežinodavo, ką tapyti, o paklausus savo mokytojo, šis atsakydavo – „Tobulas paveikslas – balta drobė“. Šis pasakymas Vedai buvo tarsi postūmis minčių ir vaizdinių sekai, kurį kuo puikiausiai perkeldavo ant drobės. Nors studijoje meno mylėtojai susirenka du kartus per savaitę, tačiau tai laikas, kurį praleidžia ne tik tapydami, bet ir pakalbėdami įvairiomis temomis.
Taigi Veda Martinaitienė pasiliko sau stabtelėjimą ir įsiklausymą į save. Juk gyvenimo upė tokia neišsenkanti ir kaskart pažerianti netikėtumų.
