Yra istorinių įvykių, kurie giliai įsirėžia į visuomenės atmintį ir niekada iš jos neišnyksta. Lietuvių tautai tai – negyjanti tremties žaizda. 1941 m. prasidėjo lietuvių siuntimas į Šiaurės golgotą, niekuo nenusikaltusių žmonių kančių kelionė į dar didesnes kančias. Birželio 14-ąją minime Gedulo ir vilties dieną – gėlos dėl žuvusiųjų bado ir šalčio kančiose ir vilties, kad praeities siaubas nepasikartos, priminimą.
Išgyvenusieji tremtį palieka apie ją daug pasakojimų, kuriuos skaitydami ar girdėdami galime įsivaizduoti, ką jie patyrė, kaip ir kodėl vyko tautos genocidas. Šiemet birželio 14-ąją visoje šalyje, įvairiuose jos kampeliuose, suskambo vardai ir pavardės tų, kurie savo kančia paklojo pamatus mūsų laisvei, Tėvynės nepriklausomybei, galimybei kurti ramų ir gražų gyvenimą savo vaikams ir vaikaičiams. Tautos kankiniai nepamirštami, jų vardai skamba pagarbiai ir dėkingai iš dabarties – ateities, apie kurią jie taip skausmingai svajojo.
Gedulo ir vilties diena kasmet minima visur, kur gyvena lietuviai – nes nėra šeimos, kurios praeityje nebūtų tremtinių artimųjų, giminaičių. Dokumentuose užfiksuoti faktai tą patvirtina, o skaičiai juose užima žadą. Yra ir liudininkų, gerai prisimenančių tą kruviną laiką. Birželio 14-ąją jie išklausomi kaip niekad įdėmiai. Štai Jiezne tą dieną vyko tradicinės pamaldos, kuriose klebonas Rolandas Bičkauskas priminė, kad Palaimintasis Teofilius Matulionis – Sibiro šalčiuose užgrūdintas lietuvybės ir katalikybės grynuolis, dvasios stiprybės pavyzdys. Po Mišių jų dalyviai susibūrė prie šventoriuje stovinčio kryžiaus, skirto tremtinių atminimui. Iškilminga jaunųjų šaulių rikiuotė ir malda buvo pagarbos ir dėkingumo ženklas kančias patyrusiems jiezniečiams.
Tradiciškai minėjimas buvo pratęstas prie paminklo žuvusiems laisvės kovų dalyviams. Itin jautrią meninę programą buvo paruošę Jiezno gimnazijos mokiniai, kuriems dainomis pritarė Kultūros ir laisvalaikio centro meno vadovas Tomas Ivanauskas. Kartu su visa Lietuva minėjimo dalyviai sustingo tylos minutėje, kuri suteikė progą apmąstyti pasisakiusiųjų tremties liudininkų prisiminimus. Apie trejų metų vaiko akyse amžiams išlikusį vaizdą: okupantų kareiviai juokdamiesi stebi jo mylimą šunelį, besiblaškantį padegto tvarto liepsnose. Mažai mergytei pats didžiausias džiaugsmas buvo pirmajame siuntinyje iš Lietuvos įdėta lėlė…
Tarsi šio atsiminimo pratęsimas buvo paroda Jiezno kultūros ir laisvalaikio centro salėje. Tai buvo gimnazijos mokinių įsivaizduotos ir sukurtos lėlės, kurias galėjo turėti tremtinių vaikai. Skudurėliai, šakelės, kankorėžiai, šienas ir siūlai – vienintelės galėję būti prieinamos medžiagos kurti žaisliukus mažyliams Sibire. O jie juk neturėjo nieko – nei jaukių namų, nei skanaus maisto, nei šiltų drabužėlių, nei saugumo, nei linksmos vaikystės. Tie menkučiai žaisleliai turėjo būti jiems be galo brangūs, suteikiantys kruopelę džiaugsmo, leidžiantys nors trumpam pabėgti iš baisios kasdienybės į stebuklingą svajonių šalį. Pasakodami apie savo vaikystę tremtyje tą patvirtino ir kraštiečiai tremtiniai, apžiūrėję parodą ir pasilikę pasikalbėti, papasakoti, pasidžiaugti tuo, kad jų patirtys nepamirštos, kaip ir visa tautos tremties istorija.
Sigutė Katkauskienė
