Energetika Lietuvoje – tai sritis, kurią žmonės labiausiai pažįsta iš gaunamų sąskaitų. Kadangi daugeliui jos pasirodo pernelyg didelės, tai natūralu, kad pradedama ieškoti kaltųjų. Paprastai jie randami – tai tie, kas išrašė sąskaitas. Jie ir monopolistai, ir oligarchai, neskaidrūs, uždirba milžiniškus pelnus, kuriais nesidalina su vartotojais, ir t.t. Kartais atrodo, kad energetikoje, skirtingai negu kitose ūkio šakose, susirinko ir dirba blogiausi Lietuvos žmonės. Ypač kliūva šilumininkams. Jeigu politikas nori pasikelti reitingą – čiumpa šilumininką ir pradeda pliekti – receptas efektyvus ir daug kartų išbandytas. Na, o kaip turi būti tvarkoma energetika ir ypač šilumos ūkis aišku kiekvienam laiko turinčiam piliečiui – pakanka pasiskaityti komentarus internete.
Žinoma, tai negali neveikti tūkstančių žmonių, dirbančių energetikoje, nuotaikos – juk turbūt kiekvienas norėtų savo darbą atlikti gerai, gauti už jį deramą atlyginimą ir jausti bendrapiliečių pagarbą. Ir vargu, ar čia pagelbės vienąkart metuose surengtas Energetikų dienos paminėjimas. Pasekmės tokio požiūrio matosi ir universitetuose – nedidelis susidomėjimas inžinerinėmis energetikos specialybėmis, o ir didelė dalis baigusiųjų nelinkę būti anksčiau buvusios prestižinės pramonės riteriais. Ar tikrai dėl neigiamo požiūrio į energetiką kalti tik patys energetikai?
Lietuvos energetikoje labai reikšminga valstybės, tai yra politikų ir valdininkų įtaka. Energetikos ministerija, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, Valstybinė energetikos inspekcija, Energetikos agentūra, LVPA, LAAIF, o pastaraisiais metais sukurtų naujų įstaigų pavadinimus net sunku ir atsiminti, generuoja vis naujas energetikos strategijas ir programas, šimtus įstatymų ir poįstatyminių aktų pataisų, atsiranda vis nauji teisės aktai. Nekalbant apie tai, kad sunku ir susekti smulkius reguliavimo pakeitimus, vis grasinama nacionalizuoti, privatizuoti, sukurti konkurenciją, išvaryti, atimti, perimti kontrolėn, riboti, reguliuoti, skatinti, uždrausti ir panašiai.
Kaip pasekmė tokio energetikos valdymo Lietuvoje nuolat planuojamos reformos, kintantys prioritetai, sukuriamos ir panaikinamos įstaigos ir institucijos, keičiami reguliavimo ir skatinimo mechanizmai, kuriamos naujos tvarkos ir procedūros. O kai nepasiekiamas trokštamas rezultatas, griebiamasi šiaudo – reikia konkurencijos ir viskas susitvarkys savaime. Akivaizdu, kad Lietuvos energetikos valdyme daug chaotiškumo ir nekompetencijos. Nors brangiems ir ilgalaikiams projektams įgyvendinti kaip tik reikia stabilumo ir aiškumo.
Taigi, kas dėl padėties energetikoje labiau kaltas – valstybės valdymo kokybė ar pačių energetikų blogas elgesys? Keli pavyzdžiai. Buvo nustatyti akivaizdžiai per dideli saulės elektros supirkimo tarifai ir tauta puolė statyti tokių jėgainių tūkstančiais. Susmulkino paramą biokuro katilų statybai – „pažaliavo“ smulkiosios savivaldybės, o didieji miestai ir toliau pleškina brangiąsias dujas. Specialistai šaukia – nešildykite be reikalo Elektrėnų marių – kol atsitokėjo, daug milijonų litų į žuvų karalystę nutekėjo. Pastatėm mazuto rezervuarus Gariūnuose – į metalo laužą. Planuojam naujus grandiozinius strateginius projektus – o esamos elektrinės kaip paminklai stūkso. Beje, juos irgi energijos vartotojai išlaiko. Statom suskystintų gamtinių dujų terminalą, bet kur tas dujas reikės dėti, nelabai įsivaizduojam. Statom elektros jungtis į visas šalis – labai gerai – tačiau kieno elektra ir kuriomis kryptimis tekės, nelabai aišku. Apie pasiekimus pastatų renovacijoje ir kalbėti netenka. O kiek naujų iniciatyvų ir nepamatuotų norų planuojame, ir viską iš karto, ir vienu metu. Energijos vartotojai apmokės. Atrastas išganingas elektros kainos komponentas – VIAP – viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (ir klaidų) apmokėjimui skirtas mokestis. Jau dabar jis apie 10 ct/kWh elektros kainoje sudaro. Sako gerai būtų tokį mokestį ir dujoms bei šilumai įvesti – labai patogu…
Energetikai irgi netobuli, bet kad jie elgiasi pagal sukurtas taisykles, privalo reaguoti į valstybės ir savivaldybių sprendimus – tai faktas. Tad jeigu politikai bei valdininkai planuoja ir toliau reguliuoti energetiką – tai gal reikėtų pradėti nuo tokio valdymo kokybės stiprinimo. Juk dabar, kai paaiškėja klaidos, sako – buvo priimti neteisingi įstatymai. O kai pradeda aiškintis, kas tuos įstatymus ar tvarkas sugalvojo, paaiškėja, kad sąmoningai ar ne, tačiau gana atsitiktiniai žmonės. O kai energetikos nevertini kaip sudėtingo komplekso, kuris susijęs su visa ekonomika ir piliečių gyvenimo kokybe, tai ir sprendimai tampa fragmentiški ar paviršutiniški. Akivaizdu, kad Lietuvoje trūksta vieno, bet tikrai aukštos kompetencijos centro, kuris sistemingai ir kvalifikuotai analizuotų energetikos ūkio raidą Lietuvoje, Europos Sąjungoje, kaimyninėse šalyse ir teiktų savalaikes bei tikslias ir objektyvias rekomendacijas Įstatymų leidėjui ir vykdančiosioms institucijoms. Gal tada ir energetikų nereikės taip keiksnoti.
Energetikų dienos proga vis dėl to reikėtų ne ignoruoti, o padėkoti tūkstančiams žmonių, dirbančių dieną ir naktį, kad elektra, dujos ar šiluma nepertraukiamai pasiektų mūsų namus ir darbovietes. Jie to nusipelnė.
Dr. Valdas Lukoševičius,
KTU Šilumos ir atomo energetikos katedros docentas,
Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos prezidentas
