Tai, kas visų, visiems ir visada

Būdami jauni, sveiki ir tvirti, retai kada susimąstome apie šią vietą, kaip apie pačią svarbiausią ir reikalingiausią žmogui. Tačiau amželiui linkstant vakarop, ir mintys, ir žvilgsnis vis labiau krypsta ten – į amžinojo poilsio kalnelius, kur nukeliavo mūsų protėvių, artimųjų, pažįstamų kūnai, kur galų gale ir visus kelias ten pat nuves. Kapų rengimo ir puošimo ypatybės vertos įdėmaus specialisto požiūrio, tačiau apie švarą ir tvarką jose pakalbėti galime kiekvienas, o ypač artėjant didžiąjai lietuvių migracijos dienai – lapkričio 1-ajai.
Meilės išraiškos
Dažna moteris paliks daržus neravėtus, pietus nevirtus, bet skubės į kapines gražinti savo prižiūrimųjų kauburėlių. Gėlynai ten veši ištisus metus, nuolat laistomi ir ravimi, surenkama kiekviena šiukšlelė ir lapelis, o pamačius apleistą kapavietę, išsprūsta nemažai piktų žodžių mirusiųjų nemylinčiųjų adresu. Gal kai kuriems tokia meilė pasireiškia tik išėjus artimajam amžinybėn, kiti gal šitaip rodo neblėstančius savo jausmus, o dar kiti – tik dėl žmonių akių. Tegul ir taip, bet malonu eiti gražiai papuoštų, tvarkingų kapelių tarpueiliais, baidant užklydusias mintis apie savo paties ateitį. Bet užtenka tik pasidairyti patvoriuose, ar už jų, ir visos geros mintys išgaruoja. Tas vietas galime pavadinti išvirkščiąja kiekvieno iš mūsų puse, atspindinčia požiūrį „Ne mano daržas, ne mano pupos“.
Sankaupos patvoriuose
Pavasarį kai kurie prisijungusieji prie akcijos „Darom“ ėmėsi labai reikalingo darbo – sutvarkyti savo apylinkėse esančių kapinių patvorius. Ne vienas vėliau kalbėjo net neįsivaizdavęs, jog atras ten tokias kelių dešimtmečių šiukšlių sankaupas, kurioms įveikti reikia jau ne rankų, o sunkiosios technikos. Ką gi, konteineriai prie kapinių atsirado dar visai neseniai, bet ir dabar dar, deja, atsiranda tokių, kurie nesuvokia šių daiktų paskirties. Iššvarino, „išlaižė“ savo teritoriją, o visas šiukšles švyst per tvorą, kai niekas nemato. Vienas taip, antras taip, o per metus, žiūrėk, ir kalnelis susikaupia. Kraipo galvas, pyksta kapinių lankytojai, esą valdžia nieko nedaro, šiukšlių iš patvorių nesugeba surinkti… Žinia, reikia pipirų ir valdžiai, bet kas gi neleidžia ir patiems kas kartą po maišą surinkti ir į konteinerį panėšėti? O tuo labiau reikia sudrausti šiukšlintojus, neapsimesti nieko nematančiu ir negirdinčiu, džiaugiantis, kad čia kitas, o ne aš toks paršas.
Daug kapinių – daug triūso
Bepigu kapines prižiūrėti ir tvarkyti toms seniūnijoms, kuriose jų tik kelerios, o štai Stakliškių seniūnijoje jų itin daug – net 22. Vienos didesnės, kitos mažesnės, vienos dažniau lankomos ir užlaidojamos, kitose jau keleri metai naujo kapelio neatsiradę. Vos ne kiekvieno kaimelio pašonėje niūkso kapinaitės, o kur dar senosios žydų ir Pirmojo Pasaulinio karo vokiečių karių kapavietės. Žinoma, gerai, kad nereikia kažin kur važiuoti, norint aplankyti brangų mirusįjį, tačiau toks skaičius kapinių – tikras vargas seniūnijos administracijai, kuri privalo pasirūpinti šienavimu, krūmų šalinimu, chemikalų purškimu, avarinių medžių pjovimu, tvorų remontu, vandens pristatymu ar įvedimu, šiukšlių rūšiavimu… Be to, pasak seniūno Gintauto Kaminsko, reikia reaguoti ir į žmonių prašymus, kurie pastebėję kokią nors negerovę, reikalauja kuo skubiau tvarkyti ar taisyti, o seniūnija kartais savo jėgomis to padaryti negali – kaip be specialiosios technikos nupjausi didelį pasvirusį medį Medžionių kapinėse, kad nesugadintum paminklų, nesužeistum darbininkų? Tačiau labai malonu, kad to pačio kaimo gyventojai nepamiršo ateiti ir padėkoti seniūnui už pagal jų prašymą aplinką darkančios augmenijos pašalinimą iš vieno kapinių krašto.
Darbuojasi viešininkai
Visiems didelėje Stakliškių teritorijoje atsirandantiems darbams įveikti seniūnijos administracija gali pasitelkti viešininkus, siunčiamus iš Darbo biržos ir iš policijos, be to, prisideda ir didelis pulkas socialines pašalpas gaunančiųjų žmonių. Tiesa, pasak seniūno pavaduotojos Nijolės Ivanovienės, nors kiti gali tik pavydėti tokio būrio talkininkų, bet kai reikia kiekvienam iš jų paruošti dokumentaciją, parūpinti įrankius, paskirstyti darbus ir nugabenti į reikiamas vietas – rūpesčių iki kaklo. Vis dėlto, seniūnas ir jo pavaduotoja džiaugiasi, kad viešininkų dėka galima daug geriau prižiūrėti švarą miestelyje ir gyvenvietėse, yra kam tvarkyti pakeles, gatves ir parką, o taip pat ir nemažai triūso reikalaujančias kapines. Kai kurie darbininkai ir patys reikalingi priežiūros, tačiau ir atbulomis krutėdami šį tą nuveikia, be to, gali dirbti ir netoli savo gyvenamosios vietos. Būtent dideli atstumai tarp vietovių sudaro nemažai problemų, kai reikia vežioti darbininkus – kai kurie kaimai yra net ir už 17 kilometrų nuo gyvenvietės centro, o nuo vieno seniūnijos krašto iki kito – dar toliau.
Lėšų trūksta
Aptardamas padėtį seniūnijose esančiose kapinėse, seniūnas G. Kaminskas sako lapkričio 1-osios laukiantis be didelės baimės. Privažiavimai prie kapinių gana geri, visur stovi šiukšlių konteineriai, vandeniu laistymui irgi daugmaž pasirūpinta: Vyšniūnų ir Pieštuvėnų kapinaitėse stovi cisternos, Užuguostyje sutvarkytas šulinys, Stakliškėse atvestas vandentiekis, kitur gana lengvai pasiekiami natūralūs vandens šaltiniai. Rūpesčių kol kas kelia Medžionių kapinės. Žmonės skundžiasi, jog sunku ir toli eiti iki upelio ar šaltinėlio, o pas gyventojus į kiemus brautis nesinori. Kitais metais, mano seniūnas, kapinėse reikėtų iškasti šulinį ar atgabenti cisterną, nors nežinia, iš kur ją būtų galima paimti. Beje, lėšos atskirai kapinių priežiūrai seniūnijai neskiriamos, jas tenka imti iš sanitarijai skirto fondo, o jis gana skurdus. Tos seniūnijos, kuriose nedaug kapinių, skirtas lėšas gali panaudoti ir kitoms reikmėms, o stakliškiečiams jų net ir pritrūksta, be to, šiemet ir skirta buvo daug mažiau.
Problema – šiukšlių išvežimas
Nors prie kiekvienų kapinaičių yra pastatyta po kelis šiukšlių konteinerius, bet ir tai nėra visų bėdų galas. Negana to, kad į juos įsigudrina sukrauti savo „turtus“ poilsiautojai, tačiau dar kyla problemų dėl jų išvežimo. Seniūnas G. Kaminskas pasakoja sulaukęs skundų iš Intuponių kaimo gyventojų, kad prie jų kapinių esantys konteineriai jau perpildyti, bet vis neišvežami. Pasirodo, „Dzūtros“ darbuotojams vieną kartą po gero lietaus nepavyko privažiuoti prie kapinių, tad daugiau jie ir nebandė, nors tą vietą kuo puikiausiai pasiekia lengvieji automobiliai. Buvo bandyta ištraukti konteinerius arčiau kelio, tačiau neatlaikė rateliai, be to, tokį sunkų darbą užkrauti žmonėms ir negalima. Tad problema vis dar neišpręsta, seniūnas sako vis pasitariantis su „Dzūtros“ darbuotojais ir ieškantis išeities, bet jos kol kas nepavyksta rasti.
Mėtosi antkapiai ir kryžiai
Nemažai rūpesčių kelia ir stambiosios atliekos, kurios metai iš metų kaupiamos kapinių patvoriuose. Tai seni paminklai, antkapiai, laikinieji mediniai kryželiai. Į konteinerius jų dėti negalima, o išsivežti daugelis savininkų nei negalvoja, sumeta toliau nuo akių, ir tiek. Seniūno pavaduotoja N. Ivanovienė sakė galinti pagirti Gineikonių kaimo gyventojus, kurie labai rūpestingai prižiūri savąsias kapines, o nereikalingus paminklus ir antkapius krauna į dailią rietuvę patvoryje. Pasak N. Ivanovienės, stebina kai kurių žmonių nesupratingumas, jog pašventinto laikinojo kryželio negalima paprasčiausiai išmesti, jį reikėtų užkasti kape arba bent jau sudeginti, bet, matyt, jau mažai kas kreipia dėmesį į tokius dalykus, todėl kryželiai su Nukryžiuotaisiais metami bet kur. Tačiau džiugu, kad pasiteisino šiųmetė šiukšlių rūšiavimo naujovė. Kiekvienose kapinaitėse šalia konteinerių buvo iškastos žaliųjų atliekų komposto duobės, į kurias buvo nurodoma mesti gėles, augalus, žoles nuo kapų. Kad ir buvo abejojama, ar taip bus daroma, tačiau kai kur jau reikėjo tuštinti komposto dėžes, nors ir į jas žmonės patingėję įmesdavo maišelių ar žvakių indelių.
Dar tolokai iki Vėlinių daugelyje kapinaičių jau triūsė žmonės, tvarkydami ir gražindami kapelius, sodindami gėles, taisydami ar įrengdami paminklus. Vis daugiau žiba žvakelių, vis puošnesnės ir ryškesnės rūpestingų giminaičių prižiūrimos artimųjų amžinojo poilsio vietos. Didysis antplūdis į kapines prasidės jau netrukus, po jo ir vėl nemažai darbo ir rūpesčių turės seniūnijos ir tarnybos, pasirūpinančios tuo, kas lieka išvykus lankytojams namo. Žinoma, toks ir yra jų darbas, bet negali pakenkti ir mūsų pačių gebėjimas matyti toliau nei tik savo paties tvarkomas plotelis, atsakingumas ir sąmoningumas, augantis, bet toli gražu dar nepakankamas.