Vilija Čiapaitė
Birštono kurhauze mane pasitiko Kristinos Čivilytės darbų paroda „Medžiai“. Įžengusi į galeriją iškart „prilipau“ prie medžio šaknų, kurios prašėsi, kvietė atkreipti dėmesį… Čia man ir kilo daug minčių, susijusių su gyvybe, kuri tarsi plaukiojo ore su daugybe idėjų.
Kaip žinia, medis yra it žmogus, gyvybės syvus siurbiantis iš Žemės, kuri kaip Motina suteikia gyvybę, dvasinį peną, kuo maitinasi kiekvienas gyvas organizmas. O medis, tas, kuris savo alsuojančia gyvybe mus drąsina, stumia, duoda – primena, jog mes esame gamtos vaikai. Tamsūs tonai, aiškiai išreikšti medžio stubure – kamiene ir šaknyse, palaipsniui pereinantys į švelnesnius, samaninės spalvos potėpius. Tačiau fonas, o tiksliau, dangus, skaistus, išvalytas, leidžiantis įkvėpti gaivos. Abstrakcijos paveiksluose leidžia įžvelgti gilumą, energetinį tvirtumą medžių, kurie yra mūsų gyvenimo dalis. Retai kur paveiksluose pamatysi žalumos, nes menininkė sutelkusi dėmesį į šaknis, kamienus, šakas, žaidžia mūsų mintimis, leidžia mus save pagauti svarstant, koks tai medis?
Tarsi vėtros išversto medžio šaknyse gali pamatyti paslaptį, kurią jis ilgus metus saugojo, glaudė. Menininkė taikliai iškėlė mintį, jog, kaip žmogus, taip ir medis, turi savų paslapčių, kurių išsiaiškinimas paliekamas mums, stebėtojams.
Antroje galerijos dalyje paveiksluose juodai balti medžių kontūrai. Tai tarsi šauksmas, kad amžinybė slypi ne praeityje, o tame medyje, kuris tapo tuo, ką norėjo mums parodyti menininkė. O mes, pasitelkę vaizduotę, galime bent taip suteikti medžiui spalvų, o gal tik švelnių atspalvių paletėje. Ir dar, taip vaizdiniai paveikė, jog norėjosi pamatyti tą skulptorių, kuris, pasitelkęs kaltelį su trinkute, suteikia medžiui antrą gyvenimą – skulptūrą. Būtent šiuose darbuose, kaip sakė autorė, buvo panaudotas rytietiška technika tušu.
K. Čivilytės darbai, kuriuose atsispinti kelionės po Indiją motyvai, iškalbingesni ir spalvingesni. Čia daug minkštų potėpių, šiltų spalvų ir švelnaus šešėliavimo.
Nardydama tarp paveikslų pagalvojau, jog autorės darbuose galima įžvelgti jos pačios nuotaikas. Ji slapčia uždeda abstrakcijos skraistę, tarsi taip norėdama leisti mus nuklysti, įsijausti ir susivokti, jog gamta yra mūsų namai. Šis mums sukurtas spalvų šokis leis pajusti ne tik medžio alsavimą, bet ir jo gyvybę.
