Vilija Čiapaitė
Lietingas pirmadienio pavakarys. Tamsūs debesys apgaubė dangų ir sutartinai su naktimis vis dar nagučius rodančiu šaltuku nutarė, jog žiema dar sugrįš. Tačiau, kaip žinia, niekas nenori pajusti šaltų žiemos nagučių, o ir laikas pavasariui atidundėti, kad žolė sužaliuotų, kad medžių pumpurai linksmai spragsėtų, kad saulės spinduliai linksmus šokius šoktų. O kad tai įvyktų – būtina išvyti galutinai žiemą ir leisti pavasariui jos vietą užimti.
Krūtiningoji Morė, vaisingumo dievybė, atkišusi storas lūpas ir aukštą krūtinę, žvalgėsi, tarsi nesuvokdama, jog žiemos išvarymui bus paaukota būtent ji.
Muzikantai, pasidabinę kaukėmis ir neįprastais akiai rūbais, griežė, dainavo, skatino kojas kilnoti ir iš po skėčių lįsti. Juk Užgavėnės – puikus laikas, kuomet reikia prisivalgyti tiek, jog ne kojos, o pilvas kojas neštų!
Visur buvo pilna velnių, žydukų, čigonių, žiniuonių. Tačiau šį kartą velniai ir velniukų atsivedė, kad šie pagelbėtų žiemą laukan vyti, kad kokį nusidėjėlį peklon nusitempti padėtų. Och, linksmai birštoniškiai Užgavėnes šventė!
Kita diena po Užgavėnių vadinama Pelenų diena ir prasideda Gavėnia, trunkanti iki Velykų, šiuo laikotarpiu skatinamas pasninkavimas, tad linksmybės ir prisirijimas būtini tik iki tol!
Be to, senoliai puikiai žino, kad per Užgavėnes tradiciškai dirbami tik lengvi darbai, gaminamas riebus maistas bei sočiai valgoma, pramogaujama. Beje, liaudyje sakoma, jeigu sunkiai per Užgavėnes dirbsi, tai „per visus metus nebus poilsio, nepabaigsi darbų”…
Pagaliau raugintų kopūstų šiupinys išmarmalėjo, blynais visi pašerti buvo. Visi valgė, galvomis linksėjo ir pasidalinti su kitais nenorėjo. Tačiau Kanapinis, paliegęs po šaltos žiemos, susirado Lašininį ir į kailinius davė, kad net pyškėjo. O tai, kaip sakoma, užvedė susirinkusius varžytuvėms. Jie visokių linksmybių atrado. Juk reikia gi prisivalgius ir pajudėti. O pajudėjus dar trankų šokį sušokti, nes muzikantai-persirengėliai davė garo, kad net sienos Kultūros centro braškėjo!
Palaikydami Kanapinį susirinkusieji stebėjo kovą. Ir tikit, ar ne, tas paliegėlis Kanapinis laimėjo, ir teko Morę paaukoti vardan gražios ateities. Ji verkė, aimanavo, maldavo, bet buvo paruošta sudeginimui lauže tam, kad vėliau atgimtų. Visi žino, jog su ja išvaromas susikaupęs blogis, kartu ir įkyrėjusi žiema.
Birštoniškiai šį kartą Morę degino gulinčią, kaip lovoje. O ką, ne visada reikia leisti jai dangun liepsnas nukreipti, juk kuo daugiau šilumos pažemėje, tuo greičiau žiema išsprūdins!
