Tiek XIX a. II pusėje, tiek XX a. pradžioje poilsiautojai į kitą Nemuno pusę, į Druskų mišką, persikeldavo valtimis. Kurortą perėmus Raudonajam Kryžiui, buvo pradėtas naudoti keltas. Raudonajam Kryžiui kelto savininkai mokėdavo 620 Lt mokestį. Kelto sezonas – nuo kovo pabaigos iki spalio pabaigos. Už žmogaus perkėlimą į vieną pusę buvo imama 10 ct, už dviračio, kumeliuko, avies, vištų, žąsų būrio pervežimą – 15 ct, už vienkinkį vežimą, arklį buvo mokama 20 ct, už automobilį – 50 ct, už traktorių – 1,20 Lt. Keltininkai neblogai uždirbdavo, tad įsiliepsnojo skundai, įžeidinėjimai, teismai. Iki 1932 m. keltininku dirbo Adomas Laukaitis iš Siponių, vėliau koncesiją 6 metams, iki 1939-ųjų, gavo Vincas Migonis iš Kampiškių kaimo. Šį skundais dėl tariamo blogo aptarnavimo atakavo Povilas Šiugždinis iš to pat kaimo bei buvęs keltininkas A. Laukaitis, o nuo 1934 m. ir Birštono valsčiaus valdyba, kuri norėjo nugriebti „riebų“ kąsnį. 1935 m. V. Migonis iš biznio buvo išstumtas. Keltininku pradėjo dirbti Kazys Šiugždinis, bet prieš jį skundus rašė Povilas Migonis ir kiti. Dėl nuolatinių ginčų, kenkimo vieni kitiems buvo svarstomas klausimas ir dėl 2,5 t keliamosios galios tilto statybos.
Ilgai kentęs skundų ir teismų karuselę, nuo 1939 m. keltą perėmė pats kurortas Raudonojo Kryžiaus vardu. Tai labai plačiai aprašyta dar niekieno anksčiau netyrinėtoje archyvinėje medžiagoje (LCVA, f.1567, b.391).
Istorikas, Birštono muziejaus vyr. fondų saugotojas Vytautas Kuzmickas