Dėkokime už tai, kad esame

Už saulės šilumą, už žemės dosnumą, už duoną ir už Nemuną, kad esame ir kad galime mylėti ir dėkoti… Dėkoti Visagaliui už jo nuostabias dovanas savo kūrinijai, žmonėms, besidžiaugiantiems pilnais aruodais, žiemos snauduliui paruoštais laukais, už gyvenimą, neraižomą karų baisumų. Padėkos malda gali būti iš tiesų begalinė, nes kiekviena diena mums suteikia didesnių ir mažesnių progų džiaugtis, net ir prislėgusiose nelaimėse galime atrasti vilties spindulėlį, jei tik pasitikėsime Viešpaties gerumu ir neišsemiama jo meile mums. Stakliškiečiai, sunešę prie Dievo stalo savo daržuose ir soduose išaugintas gėrybes, nuoširdžia padėkos giesme pradėjo pamaldas, kuriose klebonas Alfredas Rukšta palaimino žmonių išaugintą derlių, kukliu kryželiu paženklintą ruginės duonos kepalėlį.
Vasaros rūpesčiai ir nerimastis jau liko praeityje, todėl besiruošdami žiemos poilsio metui, žemdirbiai nepamiršta, jog jų darbo vaisiai turi sotinti ir tuos, kas šiandien neišgali pasirūpinti savimi ir savo šeima. Stakliškiečių surinkta daržovių ir vaisių siunta jau pasiekė Kauno vienuoles, maitinančias alkstančius miesto bedalius, ruošiama ir dar viena. Nudžiugintų seserų vardu klebonas perdavė nuoširdžiausią ačiū geriesiems Stakliškių seniūnijos žmonėms, kasmet paremiantiems labdaringą vienuolių veiklą. Tai labai geras atsakas į klausimą „Ar šiandien galime aukotis dėl savo artimo?“, kurį dvasios ganytojas ištarė, pasakodamas apie didžiausią galimą auką vardan kito – savo gyvybės atidavimą. Mirčiai save pasmerkė jaunutis kunigėlis, pasikeisdamas su skęstančiame „Titanike“ liekančiu šeimos tėvu, savo noru į dujų kamerą Aušvico koncentracijos stovykloje žengė vienuolis, išvaduodamas nuo žūties nelaimės draugą… Tokių pasiaukojimo pavyzdžių atsiranda ir dabar, juk karai pasaulyje niekad nesiliauja, bet taikoje gyvenančioje šalyje aukotis dėl kitų galima ir kitais būdais – nepamirštant sušelpti, paremti silpnesniojo, vargstančiojo, nusenusiojo. Kiekvienas duonos gabalėlis, paaukotas varguoliui – pati nuostabiausia dovana ir savo paties sielai. Tik tuomet gyvenimas tampa pilnavertis, o dėkingumo malda, kylanti į dangų, priimtina dėl savo kūrinijos vargų sielvartaujančiam Viešpačiui.