Užvakar per daržą prabėgo šalna. Ankstų rytą, patyliukais, pirštų galiukais pratipeno, bet savo darbą padarė – kur koks silpnesnis ir jautresnis augalėlis, tas krito. Tik ne Bazilikas. Jis vis stovi lygiai taip, kaip prieš šalną – karališkai išdidus ir orus, tik spalvą pakeitęs, bet visiškai dėl to nesijaudinąs. Aromatas lygiai toks stiprus ir svaiginantis, įkvepi ir supranti, kad kitąmet šitas augalas turi augti daržo viduryje. Turi karaliauti.
Štai krapai neatrodo taip oriai jau kuris laikas. Tarsi suakmenėję vaiduokliai iš pasakos – tankus jų stagarų miškas lyg koks storas voratinklis glaudžiasi tarp medetkų ir tagečių. Tyčia juos palikau, nors jų gyvenimas jau senokai pasibaigė, o aš noriu darže turėti juos lyg kokį priminimą apie tai, kur einame mes visi. O juk ir jie atmintyje kvepia taip žaliai, taip krapiškai. Tegu gyvena mano darže visokios gyvybės formos, visokios jų būsenos tesustingsta.
Antai burokai – su lapuose jaučiama mirties nuojauta – žino, kad jiems laikas atėjo. Dauguma išaugo tvirti, drūti. Cilindrinio vidutinio gyvo Buroko svoris kiek virš 2 kg, liemens apimtis – apie 40 cm. Apvalieji burokai irgi nepretenduoja į balerinas, talija nuo 48 iki 55 cm, o svoris apie 2 kg didžiųjų. Na, sunkiasvoriai jie šiemet, bet savo viršsvoriu mielai dalinasi su mumis. Mano virtuvėje šiemet, kaip ir kasmet, ruduo prasideda kartu su obuoliais ir burokais, visokiais mandrais beigi paprastais patiekalais. Karamelizuoti burokėliai su varške, burokėliai rauginti, burokėliai marinuoti su obuolių sultimis, burokėliai barščiuose, tarkuoti virti burokėliai su obuoliais ir žirneliais (kaskart, atidarydama stiklainiuką tų mažųjų neklaužadų, pasidžiaugiu, kad turim būrį vaikų, kurie vasarą supdamiesi sūpynėje žaliuosius gliaudė, o dabar tą patį daro su pupelėmis, nes kada gi man pačiai reiktų suspėti tokį ilgą ir skrupulingą darbą atlikti darbų sūkury??)… Tikras burokėlių rojus, sakyčiau. Bet šiųmečiai atstovai tokie galingi, kad vos telpa šešiese į kibirą, tad darbo su jais daug. Gerai, kad aš kantri, o ir skaičiuose netobula. Jei iš anksto visus būčiau suskaičiavusi, turbūt būtų baisu net pagalvoti, kiek reiks dirbti, kol visus sukonservuosiu. O dabar… vieną netikėtam svečiui lauktuvių į miestą, kitą važiuojant į svečius, vietoj saldainių, irgi lauktuvėms, trečių visą eilę į Kauną išvešiu, tetai, kuri man kasmet darže pagelbėja. Dar kažkam padalinsiu, dar kažką išvirsiu, paraugsiu, ir baigsis. Tikiuosi, jie baigsis, kol kas tik tris kibirus įveikiau.
Taigi, burokėliai su šlamančia mirties nuojauta, o šalia jų – visiškai gyvybingos petražolės. Jos pirmametės, tai drąsios, nebijo nei šalnos, nei sniego. Gražu, kai visas daržas užmiega po šiaudų antklode, o jos sau žaliuoja, šnekutės, iki pat tol, kol sniego didesnė pusnis užkloja ir jas, kad pamiegotų per žiemą.
Anam gale – ropės, taipgi ir kaliaropės, vis dar gyvybingos, kaip naujos. Tiesą sakant, nelabai žinau, ką su jomis daryti. Eeee, nesišiepkit, žinau, kad valgyti, bet va kultūros jųjų valgymo, anei tradicijos mūsų šeimoje nėra. Ir kai sutarkuoju kaliaropę salotoms, tai ją valgom, bet saikingai. Nes skoniu anoji tikrai nepranoksta dvylikos veislių ir tiek pat skirtingų skonių pomidorų… Ką gi jai, vargšei, mano darže daryti, tenka gyventi, kol baigsis pomidorai, ir tikėtis būti suvalgytai. Ropė, tiesa, užaugo tik viena didesnė, verta dėmesio. Bandysiu ją nurautą išlaikyt kuo ilgiau rūsyje, nes žiemą kartais gaminu tokią norvegišką ropių košę – kålrabistappe: apverdu ropę kartu su morkomis, tada viską sutrinu, užpilu grietinėle, būna labai saldi košė, bet tinkama prie mėsos arba viena valgyti. Tad tegyvuoja ropės dar šiemet, bet kitąmet kažin ar aš jų beauginsiu. Sėji, ravi, o prasmė nedidelė.
Runkeliai – visi vis klausia, o kam jie mums (pamiršta, kad vištas laikom) – jau beveik visi suvažiavę į rūsį, o štai violetiniai kopūstai, tikra daržo puošmena, vis dar laukia eilės. Ta jų spalva daržui duoda santūraus, net truputį švento gyvumo, ypač kai kitos spalvos pamažu blunka, ruduoja. Neaugo kopūstėliai visą vasarą, tad tik mažytės galvytės pūpso, o kadangi šiemet bandžiau apgudrauti kenkėjus, tai susodinau juos atskirai po vieną vis į kitą lysvę. Tokiu būdu kelis kažkas sugraužė, o keli liko mums, kas tikrai labai džiugina.
Pupos, pupelės ir pupytės savo tango darže jau sušoko, jų gyvybės žymė teliko šaknų pavidale, tepraturtins dirvą azotu. Arbūzų ir moliūgų lapų raizgalynę taipogi šalna pribaigė. Tiesa, arbūzą dar vieną paklydusį vakar radau. Bet dauguma žaliųjų kamuolių jau suvalgyti arba išdalinti. Užaugo, mano skaičiavimu, 45 arbūzai. Iš jų apie 20 buvo 4–7 kg svorio galiūnai, dar kokių 17 – apie 2–3 kg, likusieji mažiukai apie 1kg, bet, nepaisant ūgio ir svorio, visi valgomi ir tikrai skanūs. Daigų būta apie 30. Kitąmet šturmuosiu melionus, nes šiemet nepavyko. Kiekvienam augalui reikia dėmesio, ypatingo priėjimo, susitarimo ir mokėjimo juo rūpintis. Nėra taip, kad įbėrei sėklą, ir jau užaugs. Nebūtinai. Jeigu aikštingas, išdidus ar koks lepūnėlis – tai sėk nesėjęs, nesulauksi.
Kaip ir Bazilikas – sėjau aš jį ir pernai, ir užpernai. O sudygęs išaugo tik šiemet. Karališkai iškėlė žydinčias galvas aukšti stiebai, ir stovi nelinguodami, nesidairydami į kitus. Žino savo vertę. Ne taip kaip Kalendra, kuri kitam daržo gale, visa sutrikusi, barsto sėklas, virpa, dreba… nei stiebo konkretaus, anei lapų išraiškingų, net žiedai, ir tie tokie smulkūs, vos įžiūrėsi. Vien tik kvapas jos – visas burtas. Tik kad ji iš to pasimetimo savo sėklas taip lengvai barsto, vis dėmesio reikalauja, kad kone kasdien prieičiau ir saujelę surinkčiau. O aš pamirštu, tai ji įsižeidusi vėl ant žemės išsibarsto… Na, tikiuosi, tos sėklos kitąmet pasirodys naujomis kalendromis, nes man ji vis tiek patinka. Nes įkūnija tą trapumą, kurio neturi Bazilikas nei Burokas. Nes primena, kad viskas šitoj Žemėj turi pradžią ir pabaigą, ir kad mūsų vadinama pabaiga iš tiesų tėra naujoji pradžia. Netruks apsisukt keli mėnesiai, ir vėl krapai suvešės žalia kvapnia siena vietoje to vaiduokliško stagarų miško, tuo tarpu kai antrametės petražolės bus tylesnės ir nebylesnės, savo mirties belaukdamos. Taip sukasi viskas ratu – ir gyvenime, ir darže. Todėl apvalus daržas gražiai įprasmina šitą sukimąsi. O galo niekada nėra, jo net nebūna. Yra tik centras, apie kurį viskas ratu keliauja. Tas centras tebūnie pats svarbiausias, gražiausias. Tegu kitąmet centre augs Karališkasis Bazilikas, tegu karūnuos visą Gyvo daržo ciklą.
Ieva Anelauskaitė Motiejauskė
2018 m. spalis
